Europos Sąjungoje reguliavimų ir draudimų liga plinta epidemijos greičiu ir jau persimetė į Lietuvą: kaip grybų po lietaus dygsta vis daugiau žinančiųjų, kaip reikia teisingai gyventi, ir norinčiųjų vadovauti kitų žmonių – neišmanėlių – gyvenimams ir skoniams. Visa ko žinovams neužtenka sureguliuoti ir uždrausti tabako ir alkoholio vartojimo, diktuoti, kokias elektros lemputes naudoti ar kurioje šalyje pagamintus vaistus pirkti – vis nuožmiau puolami ir maisto produktai.
Vengrijoje nuo rugsėjo 1 d. įvestas „mėsainių“ mokestis produktams, kurių sudėtyje yra didesnis kiekis riebalų, druskos ar cukraus. Danija taip pat jau įsivedė papildomą mokestį riebalams, pavyzdžiui, aliejui. O tai yra tas pats produktas, kurį mūsų lietuviškas „Maisto bankas“ dalinamose skrajutėse įvardija kaip labiausiai reikalingą produktą vargingoms šeimoms. Ką jau kalbėti apie tai, kad visas kovos su riebalais judėjimas yra pagrįstas ne moksliškai įrodytu priežastingumu tarp riebaus maisto ir sveikatos problemų, o tikėjimu iš didelio noro (angl. – wishful thinking).
„Geradariai“ Lietuvoje
Lietuvoje taip pat jaučiamas maisto kontrolierių suaktyvėjimas. Nuo gruodžio 1 d. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) tikrina produktus, paženklintus teiginiais „Be E“, „Be konservantų“, „Be dažiklių“, ir bando nustatyti, ar šie teiginiai atitinka tikrovę. VMVT sako, kad teiginiai „Be maisto priedų“ ir panašūs yra nebūtini, nes maisto produkto sudėties ženklinime nurodomos visos medžiagos, kurių dedama jį gaminant.
Tačiau aš, kaip vartotojas, tam nepritariu ir sakau, kad man tokie užrašai yra reikalingi, nes padeda greičiau išsirinkti. Prekė su dideliu užrašu „be E“, „pigiau“, „greičiau“, su gražesniu paveikslėliu ar ryškesne spalva man suteikia daug informacijos apie siūlomą produktą, iliustruoja pardavėjo pastangas pateikti kitokią, išskirtinę prekę ir mane įtikinti ją pirkti. Manęs visai neklaidina teiginiai, kad produktuose nėra maisto priedų, lygiai taip pat kaip manęs neklaidina teiginys „tikras pienas“ ant pieno pakuotės. Panašaus pobūdžio užrašai „Be konservantų“ ar „be pridėtinių E“ yra vis dar leidžiami ir vartojami net ir visoje Europoje.
Susidaro įspūdis, kad eilinį kartą norima išsiskirti senojo žemyno kontekste smogiant gamintojams iš visų jėgų ir užkeliant reguliavimus iki maksimumo. To rezultatas – dabartinėje situacijoje gamintojai gali būti nubausti už „klaidinančią informaciją“, net jeigu ir nedėjo į produktą jokių priedų ir tokiu būdu pagamino tikrai išskirtinį gaminį. Viešai „E“ vardu vadinamos medžiagos nedideliais kiekiais produktuose atsiranda ir natūraliu keliu, todėl jų pėdsakų galima rasti net ir gaminant produktus be jokių priedų. Kitaip tariant, pagal dabartinę tvarką ir iš kaimo atsivežtas močiutės darytas skilandis ar kitas skanėstas taip pat galėtų būti apkaltintas „E nusikaltimais“.
Svajonės ir realybė
Šioje vietoje akivaizdžiai susikerta realybė ir asmeninės užgaidos reguliuoti kitų žmonių gyvenimą, įskaitant ir tai, ką kiti turėtų valgyti. Noras, kad visi žmonės maitintųsi natūraliuose ūkiuose užaugintomis daržovėmis, liesa mėsa ir rankomis skintais ekologiškais obuoliais, yra iš dalies suprantamas. Bet tai lygiai tokia pati svajonė kaip šokolado upės ar saldainių lietus. Juk gyvename ribotų išteklių pasaulyje ir negalime turėti visko, todėl privalome priimti sprendimus ir rinktis: geresnis maistas, erdvesnis būstas, vaikų išsilavinimas ar kokybiškesnės pramogos.
Drįstu teigti, kad mokesčių didinimas, reguliavimų griežtinimas ir apribojimai riebiam, sūriam ar priedų turinčiam maistui, prisidengiant rūpesčiu sveikata, yra amoralus ir ciniškas žingsnis nepasiturinčių žmonių atžvilgiu. Turbūt nekyla klausimų, ką rinktųsi už paskutinius litus apsiperkantis lietuvis, – dešrą už 10 litų be E ar dešrą už 5 litus su E. Technologiniai pasiekimai maisto gamyboje paskutiniais dešimtmečiais leido žymiai sumažinti maisto produktų kainas, išlaidas maistui, ir pasaulio neturtingiesiems tai padėjo daugiau nei visi labdaros koncertai kartu sudėjus.
Sakote – netiesa, maistas brangsta. Nepamirškim, kad lygindami maisto kainas turime atsižvelgti ir į produktų įvairovės augimą, ir kokybės gerėjimą. Jeigu pirktume tik tai, ką galėdavome įsigyti sovietinėse krautuvėse prieš 30-40 metų, ar tikrai išleistume daugiau?
„Rūpinamasi“ įvairiai
Mumis „rūpinamasi“ ir kitais būdais. Maitinimo įstaigoms nustatomi griežti higienos reikalavimai. Tikslas lyg ir kilnus – saugesnis maistas, tačiau griežtesni higienos reikalavimai reikalauja didesnių investicijų įrengiant maitinimo įstaigą, o tai tiesiogiai atsispindi patiekalų kainose, taigi galiausiai už šį saugumą sumoka valgytojai. Kitaip tariant, esame priversti pirkti tik ypač saugiai pagamintą maistą, už didesnę kainą.
O jeigu aš šios saugumo garantijos nenoriu, jei man jos nereikia? Eidamas pas draugus į svečius vakarieniauti, jų neprašau higienos sertifikato, jais pasitikiu, o jeigu atsitiktų, kad apsinuodyčiau, jų gaminto maisto kitą kartą tiesiog nebevalgyčiau. Lygiai taip pat restorane ar kavinėje, nepatenkintas klientas tiesiog nebegrįš, ir nebeliks tokia praktika užsiimančio verslo.
Tikrasis rezultatas
Koks yra tikrasis tokios, reguliavimais ir draudimais grįstos, politikos rezultatas? Visų pirma, siaurėja vartotojo pasirinkimų galimybės, ribojama produktų ir maitinimo paslaugų įvairovė. Šiandien galime pirkti tik ypač saugų, ir dėl to – brangesnį maistą. Net ir tada, kai gamintojai bando įvairovę padidinti suteikdami įvairesnį pasirinkimą, kontroliuojančios institucijos pradeda mosuoti kardu, ginti neva „suklaidintą“ vartotoją.
Taigi, nors ir savotiškai paradoksalu, tačiau esminis vykdomos politikos rezultatas būtų patogesnis gyvenimas labiau pasiturintiems piliečiams: parduotuvių lentynose liktų tik ypač sveiki ir brangūs produktai – tie, kuriuos ir be reguliavimų gali ir perka daugiau uždirbantys. Maitinimo įstaigos taip pat siūlytų tik labai saugų ir brangų maistą, tokį, kurį įperka tik uždirbantys didesnes pajamas. Taip atsitinka kiekvieną kartą, kai yra ignoruojamas geležinis pasiūlos ir paklausos dėsnis. Aukšti kokybės ir informacijos reikalavimai didina minimalią prekės ar paslaugos kainą, todėl labiausiai nukenčia žmonės, kurių perkamoji galia yra mažiausia.
