Rinką prižiūrinčios institucijos susikūrė blogą reputaciją. Jų sprendimai neprognozuojami, naujiems reikalavimams pritaikyti institucijos duoda mažai laiko ir neaiškina, kaip vykdyti iškeltus reikalavimus, vengia patarti, siekia užklupti netikėtai ir nubausti.
Teisingumo ir Ūkio ministerijų atliktame ūkio subjektų nuomonės tyrime apie priežiūros institucijas kaip gerosios praktikos pavyzdžius rinkos dalyviai paminėjo tik Valstybinę mokesčių inspekciją ir Valstybinę kelių ir transporto inspekciją.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) įvardyta kaip viena institucijų, kuriai labiausiai reikia pokyčių. Tačiau net ir griežti šios institucijos kritikai, matyt, neįvertino šios tarnybos „gebėjimų“. Kai VMVT nurodė, kad nuo balandžio 1-osios visi maisto produktai, kuriuos ženklinant naudojami teiginiai apie E – maisto priedų nebuvimą, turi būti patikrinti laboratorijose, žagtelėjo net didžiausi skeptikai.
Pirmoji reakcija buvo dėl termino – kaip įvykdyti reikalavimą per tokį neįmanomai trumpą laiką? Juk gamintojai nurodymą gavo kovo viduryje, o prekybininkai – kovo 24 dieną. Kodėl VMVT nepaiso Vyriausybės patvirtintų teisėkūros taisyklių, kad naujas arba keičiamas ūkio subjektų veiklos reglamentavimas turi įsigalioti gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną.
Formalus atsikalbinėtojas pasakys, kad ši tvarka taikoma tik Vyriausybės nutarimams. Tačiau Vyriausybės siekius atliepianti institucija pasistengs laikytis ne tik nutarimo raidės, bet ir dvasios. Juk jei Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jų įsigaliojimo dienos, kodėl tada priežiūros institucijos tokios tvarkos nesilaiko?
Ieškant kuo pagrįsti VMVT reguliavimą, galima pamanyti, kad jį išprovokavo itin dideli ir žmogaus sveikatai pavojingi „radiniai“ produktuose. Žmonės prisiklausė istorijų apie kirminus silkėje, ant mėšlo išaugintus česnakus ir visokius nuodus maiste. Tačiau būtent VMVT atstovai viešai tikino, kad Lietuvoje maisto sauga atitinka keliamus reikalavimus, ir kartais taikomi net griežtesni reikalavimai nei Europos Sąjungos (ES) šalyse. Bet kaip yra iš tikrųjų?
Vartotojų klaidinimas, kuriuo tarnyba grindžia savo intervenciją, yra ir gerokai perdėtas, ir ne visų produktų atveju vienodas. Pavyzdžiui, kai kurių maisto produktų gamybos procese nenaudojami E priedai. Tačiau minėtųjų priedų produkte gali atsirasti dėl to, kad jam gaminti naudotose žaliavose tokių E būta. Tačiau kad ir kaip žiūrėsi, šiame produkte šių priedų yra kur kas mažiau, nei tame, kurį gaminant buvo papildomai panaudota E, jo galiojimo laikas taip pat trumpesnis. Kai kurie gamintojai informuoja pirkėjus net ir apie tokius minimalius „E likučius“, kiti – ne. Tai rinkodaros sprendimai. Tačiau tarnybos kirvis vienodai kerta visiems – uždrausti.
Rinkoje esama skirtingų praktikų, kaip vartotojai informuojami apie E. Tačiau neatsižvelgdama į šiuos esminius skirtumus, VMVT imasi nustatyti tokį kontrolės mechanizmą, kuris skaudžiausiai baus geriausiai vartotojus informavusius gamintojus, o atlaidžiausias bus tiems, kurie E mažinimu apskritai nesirūpino!
Labai nesinori kurti sąmokslo teorijų, tačiau peršasi išvada, kad rinkos dalyviai šį kartą konkurencinę kovą siekia laimėti ne konkuruodami rinkoje, ne geriausiai tarnaudami vartotojui, o pasinaudodami VMVT. Tarnyba teigia šiuo atveju ginanti vartotojo teisę žinoti. Tačiau, įgyvendinus jos nurodytą visuotinį patikrinimą, vartotojams gali būti apribota ne tik teisė žinoti, bet jie net gali netekti pasirinkimo, nes nebeatpažins savo pamėgtos prekės.
Patikrinimas kainuoja, vadinasi vartotojas už patikrintą produktą nei iš šio nei iš to turės mokėti daugiau. Tokio griežto reguliavimo iniciatoriai yra ne ES, o mūsų vietinė tarnyba. Jai nepatinka, kai vartotojams pateikiama per daug informacijos. Tenkina tik pasirinkimas „arba – arba“, be to – įvairios ekskursijos į cechą, atskleidžiant vartotojams gaminimo technologijas, informuojant apie naujoves, nurodant naudojamus E kiekius ir pan. Perlenkimas produktų su E naudai – akivaizdus.
Taigi didžioji naujojo reguliavimo yda yra ne terminai – juos galima nukelti, kaip tarnyba ir padarė. Didžioji yda yra pats reguliavimo principas. Užuot nustačiusi ženklinimo pavyzdžius, teikusi rinkos dalyviams konsultacijas, kaip vadovaujantis minimalios ir proporcingos naštos principu, turi būti ženklinamos prekės, VMVT ėmėsi maksimalaus įmanomo reguliavimo. Visi pažymėti produktai a priori turi būti patikrinti.
Kaip galėjo ir vis dar gali atrodyti proporcinga priežiūros institucijos veikla? Tarnyba juk atliko rinkos tyrimą apie E priedų naudojimą ir informavimą apie tai. Šio tyrimo pagrindu ji turėjo atlikti vertinimą, identifikuoti rizikos grupes, suskirstyti rinkos dalyvius pagal prasižengimo dydį. Skirtingoms rizikos grupėms – skirtingi įpareigojimai, ir jokiu būdu ne masinis produktų patikrinimas ir/ar visuotinis etikečių perrašymas.
Galų gale VMVT privalėjo įsitikinti, kad padarytas prasižengimas. O gal rinkos dalyvių elgesį lėmė netobuli teisės aktai? Jei taip – juos reikia tobulinti. Tarnyba galėtų rekomenduoti ženklinimą, arba sukurti savo „kokybės garanto“ ženkliuką, kurį rinkos dalyviai savanoriškai galėtų naudoti. Ir, žinoma, viskam – užtektinai laiko prisitaikyti. Taip veikiančia instituciją irgi galėtume paženklinti – „be E“.
