Vyriausybėje vakar svarstytas Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas, kuris bus siūlomas tvirtinti Seimui, tačiau tokios redakcijos įstatymui, galinčiam palengvinti komerciniams bankams prasiskolinusių žmonių gyvenimus, nepritaria Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).
Kodėl? Juk kitose valstybėse toks įstatymas seniai taikomas. Kodėl LLRI nesutinka, kad ir Lietuvos žmonės visam gyvenimui neįsikinkytų į bankų jungą? Atsako LLRI prezidentė Rūta Vainienė:
– Ekspertizėje detaliai esame išdėstę. Toks įstatymas, jei būtų priimtas, skatintų žmones neatsakingai skolintis ir padalinti tą skolos naštą kitiems. Pavyzdžiui, indėlininkams. Bankai yra tik tarpininkai, todėl bankai šiam įstatymui per daug ir nesipriešina. Bet įstatymo projektas prieštarauja sąžiningam skolintojo ir skolininko bendravimui. Suprantu, būna nelaimių žmonėms, tačiau tai turėtų būti išimtiniai atvejai. Tik varguolius būtų galima atleisti nuo skolų, jei pasiskolino 20 tūkstančių litų. Bankai, saugodami savo reputaciją, galėtų sukurti specialius fondus beviltiškiems. Bet dėl 20-30 tūkstančių litų niekas neskelbs fizinio asmens bankroto. Ir įmonės buvo paėmusios paskolų, už kurias fiziniai asmenys laidavo. Dabar bankai derasi su skolininkais, įvairias taiko derybas, o kai priims Fizinių asmenų bankroto įstatymą – eik ir bankrutuok. Prieš žmones šis įstatymas atsisuks, prieš paprastus žmones. Jei ne prabangai paskolą išleido, turto vertė nukrito – tai objektyvios priežastys. Bet kai kurie išleido paskolą prabangai, o dabar įstatymas bus ir vieniems, ir kitiems vienodai taikomas. Žmonės, jei yra nustatytos griežtos ribos, mažiau linkę rizikuoti skolindamiesi. O jei galės bankrutuoti, tai dar labiau išprovokuos skolintis.
– O gal išprovokuos masinę bankrotų bangą?
– Masiškai nebus. Klaidinga mintis. Mažuliukams, skolingiems tik 20-30 tūkstančių litų, bankroto procedūra bus per daug sudėtinga, kad į ją apsimokėtų įsivelti. Priklausys, kiek bankroto administravimas kainuos. Gal žmogus tiesiog pasiskolins pinigų iš draugų ir nesivels į bankroto procedūras.
– Kas jam skolins, jei vos ne visi gyventojai prasiskolinę? Be to, paprasti žmonės savo draugams dar skolina be jokių palūkanų.
– Bet didiesiems skolininkams Fizinių asmenų bankroto įstatymas apsimoka. Padarysime jiems paslaugą. Ne apie mažą žmogų kalbame. Nepamatysime to įstatymo tikrosios kainos, bet bankai negalės jos neįvertinti. Siūlėme kompromisą. Kad žmogus, imdamas paskolą, galėtų deklaruoti, ar naudosis Fizinių asmenų bankroto procedūra. Ir tada bankas, duodamas paskolą, turėtų pasirinkimą. Jei rizikos laipsnis būtų didesnis, tai ir palūkanos būtų didesnės. Be to, teisinėse valstybėse įstatymai bei taisyklės turėtų būti kuriami tik į priekį, ne atgaline tvarka. Žvelgdami atgal mes visi daug ką norėtume pakeisti. O nuo kada mes skolas skaičiuosime? Ar nuo praeities, ar į priekį, kad bankai skolintų atsargiau?
– Lietuvoje kai kurie komerciniai bankai priklauso skandinavams. Kodėl jiems baimintis dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo, jei, tarkime, Švedijoje toks įstatymas seniai veikia ir bankai dėl to nebankrutuoja?
– Švedijoje fizinių asmenų bankroto įstatymas veikia, bet nežinau Švedijos pavyzdžių. Tačiau tai nėra priežastis Lietuvoje tokio įstatymo neturėti. Skirtingose šalyse yra sukurtos įvairios sistemos, šalys jas pasirenka. O Lietuvoje buvo priimta, kad visi moka savo skolas. Tai garbinga ir sąžininga. Tai ne argumentas, kad ir pas mus turi būti taip, kaip kitur. Pavyzdžiui, Singapūre kramtomosios gumos negalima kramtyti, tai ir mes nekramtysime?
– Tačiau leisti paskolų prislėgtam lietuviui atsitiesti ir vėl kabintis į gyvenimą bent būtų humaniškiau? Ar įkinkyti jį į banko jungą iki mirties?
– Išbraukime bankus. Skolinantis dalyvauja du žmonės. Ne vien tas, kuris skolinosi, bet ir tas, kuris paskolino. Kuriam mes būsime sąžiningi? Yra įmonių, už kurių paskolas savo turtu laidavo fiziniai asmenys. Žmonės sutaupė, paskolino kitam, todėl kitas turi grąžinti. O dabar įtvirtinama nuostata – netaupyk, neskolink, nes atsiranda rizika, jog gali negrąžinti. Humaniškumas pasislenka į priešingą pusę.
– Gal žmonės nebūtų taip į bankų paskolas įklimpę, jei jų nebūtų sugundę tų pačių komercinių bankų analitikai? Atsiminkime, ką prieš krizę kalbėjo Gitanas Nausėda? Juk dauguma ekonomistų pūste pūtė nekilnojamojo turto burbulą. Visomis progomis tikino ekonominio išsilavinimo neturinčius žmones, kad pirktų butus dabar, nes ateityje jie tik brangs. Juk komerciniai bankai dalijo žmonėms paskolas ir į dešinę, ir į kairę. Tad kodėl tik eilinis skolininkas dabar turi prisiimti atsakomybę už ekonominę krizę?
– Lietuvos indėlis į tai labai mažas. Čia federalinio rezervo, Europos centrinio banko (ECB) prispausdintų pinigų pasekmė. Buvo per daug prispausdinta pinigų. Tai nei Gitano Nausėdos, nei Rūtos Vainienės, nei Lietuvos banko kaltė. Kai kas prasigyveno, o kai kas už tai moka, bet krizę pradėjo Jungtinės Amerikos Valstijos ir ECB.
– Tačiau JAV yra taikomas fizinių asmenų bankrotas?
– Taip, JAV toks įstatymas taikomas. Jei JAV gyventojo nekilnojamojo turto vertė nukrito, jis gali atnešti būsto raktus ir palikti bankui. Atsisakyti paskolinių įsipareigojimų. Tačiau JAV Vyriausybei tada pačiai tenka bankus gelbėti. Yra kitoks pasirinkimas, bet tada visi pyksta, kodėl valdžia gelbėja bankus. Yra pasirinkimas, kas apmokės. Ar patys žmonės turi būti atsakingi už savo elgesį, ar ta atsakomybė paskirstoma kitiems.
– Tačiau ar nėra pavojaus, kad skolų prislėgti žmonės, jei negalės pasinaudoti Fizinių asmenų bankroto įstatymu, ims dar labiau emigruoti iš Lietuvos? Pabėgs nuo skolų?
– Priimdami Fizinių asmenų bankroto įstatymą politikai, matyt, siekia ir politinių dividendų, bet nežinau, ar žmonės Lietuvoje fiziškai nuo skolų bėga. Tokios statistikos neturiu. Nėra tai masinis reiškinys. Bet emigracija gali būti politikų motyvas priimti Fizinių asmenų bankroto įstatymą.
