Kovodama su šešėliu, Vyriausybė nusprendė riboti grynųjų pinigų naudojimą ir pavedė ministerijoms artimiausiu metu pateikti konkrečius pasiūlymus. Nauji reguliavimai planuojami įmonėms, kurios yra baustos už finansinius prasižengimus, taip pat ir visoms kitoms įmonėms, paskolų gavėjams.
Sugriežtinimų sulauks ir fiziniai asmenys, kurie įsigyja registruojamą turtą, pavyzdžiui, automobilį ar butą. Šįkart kalbėsiu apie juos. Valdžia, matyt, galvoja, kad užgriebė šešėlio geluonį, ir dabar jau kad truktels – ir laimės. Bet štai paprasta gyvenimiška analizė verčia netikėti tokiais užmojais.
Daugumai gyventojų atsiskaitymai nenaudojant grynųjų pinigų – joks stebuklas. Žmonės ir valdžios neraginami naudojasi bankų paslaugomis, nes jiems taip patogiau arba saugiau. Tuos gyventojus, kurie vengia bankų, galima grubiai suskirstyti į tris grupes. Yra žmonių, ypač vyresnės kartos, kurie tiesiog nepasitiki bankais. Pamėgink įrodyti Jurgiui, kuris prarado rublinius indėlius, po to neteko pinigų per 1995 metų bankų krizę, kad jis ir vėl santaupas neštų į banką. Jurgis ten neina nė už ką ir sako: „Saugiausio banko adresą žinau tik aš pats“.
Kita grupė žmonių nesinaudoja bankais, nes bankų paslaugos jiems per sudėtingos, per brangios arba nesaugios. Pavyzdžiui, Petras sako, kad nemoka naudotis banku internete, jam nesaugu įrašyti slaptažodį. Prigąsdintas telefoninių sukčių, Petras netiki, kad kompiuteryje spaudant klavišus, jo pinigai tikrai nukeliaus kur reikia. Pačiam į banką eiti – ir gaišatis, ir rūpestis, ir kainuoja. Tik turtuoliams litas nuo šimto prasideda, o Petras skaičiuoja kiekvieną litą. Jam patogiau rankoje šlamančius laikyti – su vyčiu, garbingu centrinio banko vadovo parašu ir kitomis apsaugomis.
Trečioji grupė yra tie žmonės, kurie bankais pasitiki, nori ir moka naudotis jų paslaugomis, ir ne per brangios jos, bet vengia banko, nes pinigus banke mato ir Mokesčių inspekcija. Beje, ir registruotą turtą šis žmogus, tarkime, Albinas, taip pat įsigyja tada, kai gali įrodyti, kad turėjo legalių pajamų. Nes registruojamo turto sandoriai – irgi kaip ant delno. Nepaisydama, kad visos operacijos registruotu turtu ir dabar po padidinamuoju stiklu, Vyriausybė ten „aptiko“ kažką nematomo. Būtent tokiems įsivaizduojamiesiems Albinams bus „pasiūtas“ permatomas banko rūbas. Nors valdžia nusitaikė tik į šešėlinį Albiną, taisyklės bus bendros.
Įsigaliojus naujosioms taisyklėms, prieš įsigydami automobilį ar butą Jurgis, Petras ir Albinas, turės pinigėlius pasidėti į banką. Tačiau ir asilui aišku, kad Jurgis pinigus neš, Petras – neš, o šešėlinis Albinas – neneš. Kodėl neneš? Ogi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir anksčiau nenešė. Nes banke pinigai tampa matomi ir mokesčių inspekcijai. Albinas, kaip ir anksčiau, ieškos būdų, kaip legalizuoti savo neteisėtas pajamas ir tik tada mins banko slenkstį. Viskas, ką gyventojai atneš į bankus neturės nieko bendra su šešėliu – ir Petras, ir Jurgis, ir net šešėlinis Albinas – pagrįs pinigų šaltinius. Kol Albinas neras, kuo nuplauti šešėlinių pinigų, jis neis į banką ir turto nepirks. Bet tai nereiškia, kad jis negavo šešėlinių pajamų ir kad šešėlio nėra.
Tad štai, kokį turime paveikslą: centriniame banke šimtai specialistų gamina grynuosius pinigus su gausybe apsaugų, kad drąsiai juos naudotume. Kita valdžios ranka sako, ne, grynų naudosime mažiau. Kas pasikeitė? Jurgiui tapo nesaugiau, Petrui tapo nepatogiau ir brangiau, o štai vieninteliam šešėliniam Albinui – niekas nepasikeitė. Jis visuomet ieškojo pinigų įteisinimo landų įstatymuose ir dabar jų tebeieško. Mokesčių inspekcija, kaip matė Albino perkamą registruojamą turtą, net ir už grynus, tiek ir tematys, banke nieko daugiau neišvys. Šešėlis tik juokiasi iš tokios kovos, nes žmonės, kaip seniau – pilasi kaimyninių šalių benziną, rūko kontrabandines cigaretes, geria pilstuką ir džiaugiasi vokeliais. Šešėlio banke – „nepaimsi“.
