Valio, politikai rado raktą į geresnį gyvenimą! Reikia tik sureguliuoti prekybininkų uždėtus antkainius maistui, ir problemų neliks. Keista, kaip čia netikėtai ištiko nušvitimas, kodėl jie anksčiau nerado tokios elementarios tiesos. Dar įdomiau, kodėl kitos rinkos ekonomikos šalys nereguliuoja antkainių, jei tai tiesiog paprastas ir tiesus kelias į gerovę?
Kažin ar politikai besupranta, kokį džiną jie išleido iš butelio, pažadėdami tokį kelią į geresnį gyvenimą Lietuvos žmonėms? Kaip ant vienadienių reitingų aukuro sudėjo gyventojų lūkesčius, supratimą apie tai, ką gali padaryti valdžia, investicinę aplinką ir apskritai – sveiką protą.
Neįsivaizduoju, kaip ateityje tie patys politikai aiškins žmonėms, pavyzdžiui, kodėl jie negali atpiginti avalynės. Žieminių batų žiemą labai reikia, ypač vaikams, – tai būtina ir brangi prekė. Arba kodėl valdžia nesiima mažinti kuprinių, knygų ir sąsiuvinių kainų?
Reikėtų atpiginti dar daug dalykų, nes tikrai įrodysime, kad žmonėms būtina apsikirpti, nusiprausti, susiremontuoti namus. Esu tikra kad, po to, kaip pastaruoju metu iš laisvų kainų pasityčiojo politikai, gyventojai tikrai to paprašys.
Smūgis paprastam piliečiui
Kainų reguliavimas, kai nustatoma mažesnė nei rinkos kaina, sukuria deficitą. Taip buvo, yra ir bus. Pardavėjui ir gamintojui pelno neduodančios prekės dingsta iš lentynų, ir paprastai tai yra tos prekės, kurias norėta atpiginti labiausiai.
Pamenu sovietinius laikus, kai parduotuvėse nebuvo dešrelių ir šokoladinių sūrelių, tačiau nestigo kaliošų. Tikrai, nejuokauju, laimė – kaliošai vėl madingi. Sūrelius pirkdavome iš po prekystalių, reikėjo turėti „blatą” arba mokėti brangiau.
Nomenklatūrai tokia tvarka negaliojo, ji naudojosi specialiomis parduotuvėmis – tokiomis, kuriose visko yra, tačiau ne visi į jas įleidžiami. Jei yra Seimo pirtis, kirpykla, kodėl neatidarius Seimo parduotuvės, kurioje būtų prekiaujama pigiomis deficitinėmis prekėmis?
Kaip paprastiems žmonėms kovoti su deficitu, irgi rastas būdas dar sovietmečiu – maisto, muilo, miltelių, patalynės ir kitų prekių talonai. Ėjome, pirkome, sandėliavome… Kai kas gal ir dabar savo sandėliukuose aptiktų šių prekių? Turėkite tai kaip kainų reguliavimo suvenyrą! Talonai buvo įvesti būtiniausioms prekėms – kaip tik toms, kurių antkainius ketinama reguliuoti. Beje, to, ko nerasdavome parduotuvėse, buvo turguje. Ten net sovietmečiu galėdavome nusipirkti labai daug ko. Nes turgus, kaip žinoma, laisvas.
Netikiu, kad šiuolaikinis Lietuvos žmogus sutiktų mainyti esamą keliasdešimties tūkstančių prekių asortimentą parduotuvėse į pustuštes lentynas, kuriose – tik etiketė su maža kaina. Netikiu, kad valdžia nori išsiųsti lietuvaičius apsipirkti Latvijoje ir Lenkijoje.
Žmogus gajus, jis tikrai nulėks svetur, juolab jog sienos atviros.
Nenulėks tik tas, kuris neturi tam jėgų ar galimybių. Kainų reguliavimo auka taps silpniausias ir neturtingiausias pilietis, nors neva dėl jo kainas ir siūloma reguliuoti. Sviestas kainų reguliavimo bumerangas galų gale sugrįš į valstybės biudžetą. Bet nė kiek nesaldus bus toks vartotojų kerštas.
Smūgis investiciniam klimatui
Įdomu, ką savo „motinoms” pasakoja Lietuvoje įsikūrę užsienio investuotojai? Ką neformaliose Lietuvos ekonomikos apžvalgose investuotojams rašo analitikai? Ne tose, kurias užsako valdžia, ir net spaudos apžvalgos pavidalu. Tikrose, kurias būtinai atlieka bet kuris investuoti nusiteikęs investuotojas. Apie ką savo būrelyje kalbasi Lietuvos verslininkai, rengiantys kitų metų planus? Patyrę kratas, pavargę dėlioti argumentus, kad jie yra ne drambliai, kad taip pat norėtų pasiūlyti vartotojams mažesnes kainas, nes tai leistų iškovoti daugiau rinkos ir gauti daugiau pelno, bet negali. Negali, nes taip veikia rinka. Arba veiki pagal jos dėsnius, arba nutrauki verslą. Atleidi darbuotojus.
Vien politikų kalbos apie kainų reguliavimą baido investuotojus, verčia jau veikiančius rinkoje keisti savo strategiją. Kaip, pavyzdžiui, į asmeninę nuobaudą „kartelio dalyviui” – draudimą kelerius metus eiti vadovaujamas pareigas, reaguos savininkas ir potencialus direktorius? Jau reikia iš naujo skaityti „Aukso veršį”, ten minimas toks etatinis direktorius – ir už vieną sėdėjo, ir už kitą…
Visi gerai supranta, kad kuriamas įrankis, kuriuo bus galima susidoroti su asmeniu. Išmes iš barščių. Paskui gal ir įrodysi teisme savo teisumą, bet po kelerių metų, praradęs daug nervų ir pinigų. Kas gali paneigti prielaidą, kad karteliai bus „randami” ten, kur reikia, pas tuos, kurie kalba drąsiai ir atvirai?
Gal drabužių pardavėjai dar tikisi – kainų reguliavimas mūsų nepalies. Gal gamintojai dar mano, jog taip ir reikia prekybos tinklams – labai jau arogantiški buvo. Gal kai kas net paakina politikus taip elgtis? Be reikalo. Kainas mažinti spaudžiami pardavėjai ta našta būtinai pasidalys su perdirbėjais, o šie – su gamintojais. Į tą duobę, kurią kartais verslo atstovai kasa vieni kitiems, visi ir sukrenta. Į valdžios iškastą duobę.
