Pritariame naujai įvestiems įmonės nemokumo kriterijams bei reorganizavimo kaip sanavimo priemonės įtvirtinimui. Manome, kad įstatymas neturėtų priskirti valdžios įstaigoms tarpininkavimo darbuotojams bei įsipareigojimų jiems vykdymo funkcijos. Tai netiesiogiai įteisintų valdžios atsakomybę už privačiai dirbančius žmones ir sąlygotų privačios atsakomybės ir iniciatyvos sumažėjimą.
Dėl įstatymo taikymo
Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms. Taip apibrėžus įstatymo taikymo sritį už jo ribų lieka subjektai, turintys teisę prisiimti įsipareigojimų, taigi galintys jų ir neįvykdyti, t.y. bankrutuoti (asociacijos, visuomeninės organizacijos, gyvenamųjų namų bendrijos bei kt.). Visiems subjektams, galintiems prisiimti finansinių įsipareigojimų ir neįstengus jų įvykdyti, privalo būti taikomos vieningos nuostatos dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo ir bankroto procedūrų. Priešingu atveju, kreditorių reikalavimų tenkinimas, nereglamentavus dalies subjektų bankroto procedūrų, gali būti abejotinas ir nesklandus. Be to, įstatymo projekto nuostatos nebus privalomos naujai atsirandančioms ūkio subjektų organizavimo formoms, neįvardintoms įstatyme. Jeigu yra kokių nors ūkio subjektų, pav., biudžetinių įstaigų, kuriems šis įstatymas sąmoningai nėra taikomas, jie turėtų būti įvardinti šiame straipsnyje.
Dėl šių priežasčių siūlome 1 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį pakeisti ir išdėstyti taip: “1. Įstatymas taikomas juridiniams asmenims bei juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms, įregistruotiems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. …”
Dėl pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei
Įstatymo projekto 5 straipsnis numato, kad pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali pateikti Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, gavusi įmonės darbuotojų pranešimą, kad įmonė nemoka darbo užmokesčio. Tokio tarpininko būtinybės nėra, nes darbuotojai, būdami įmonės kreditoriais, gali kreiptis tiesiai į teismą dėl jų reikalavimų tenkinimo ir gali daryti tai anksčiau (praėjus 1 mėnesiui nuo įsipareigojimų nevykdymo), negu per Valstybinę darbo inspekciją (praėjus 2 mėnesiam nuo įsipareigojimų nevykdymo). Analogiškai – žemės ir miškų ūkio ministerijos, apskrities viršininko, žemės ūkio produkcijos gamintojų visuomeninių organizacijų pareiškimas.
Patys kreditoriai turi žinoti savo interesus ir juos atstovauti. Jei valdžios įstaigoms bus priskirta tarpininkavimo tarp darbuotojų ir darbdavių funkcija, tai turės neigiamos socialinės įtakos. Dirbantiesiems bus įdiegta, kad jais kažkas rūpinasi, nors efektyviai tai gali padaryti tik patys dirbantieji ar jų organizacijos. Siekiant apsaugoti kreditorius, būtina juos nuolat informuoti apie jų teisę kreiptis į teismą dėl reikalavimų tenkinimo, išaiškinti procedūras, darant jas kuo aiškesnes ir paprastesnes, o ne daryti tai už juos.
Dėl bankroto bylos kėlimo procedūros
Bankroto bylos kėlimo procedūra yra nenuosekli. Įstatymo projekto 4 straipsnis nustato, kad kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo galima ir tuomet, kai įmonė nevykdo savo įsipareigojimų. Tačiau teismas bankroto bylą gali ir turi iškelti tik tuomet, kai įmonė yra nemoki (13 straipsnio 3 dalis). žmonės būtų suklaidinami ir kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors siektų tik savo reikalavimų įvykdymo. Teismui nustačius, kad įmonė yra moki, kreditoriaus interesas liktų neįgyvendintas, nes nebūtų teisinio pagrindo tokiam iš principo teisėtam reikalavimui patenkinti. Kreditorius būtų priverstas kreiptis į teismą su nauju ieškiniu – dėl įsipareigojimų įvykdymo.
Siekiant nuoseklumo, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų būti galima tik tuomet, kai įmonė yra nemoki. Kai įmonė tiesiog nevykdo savo įsipareigojimų, kreditoriai kreipiasi į teismą dėl savo reikalavimų patenkinimo Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei teismas, nagrinėdamas ieškinį nustato, kad įmonė yra nemoki arba gali tokia tapti įvykdžius reikalavimus, jis pats automatiškai gauna teisę kelti bankroto bylą.
Dėl administratoriaus
Įstatymo projekto 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės administratoriumi gali būti paskirtas fizinis arba juridinis asmuo. Jeigu numatoma, kad įmonės administratoriumi gali būti ir įmonė, būtina įtraukti visų teisinių organizavimo formų įmones – tiek juridinius asmenis, tiek juridinio asmens teisių neturinčias įmones.
Dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės
Nepagrįsta antrąja eile tenkinti reikalavimus už supirktą žemės ūkio produkciją, prilyginant žemdirbius perdirbimo įmonių darbuotojams. Plėtojantis darbo pasidalijimui ir kooperacijai, darbo santykius visuomenėje vis dažniau keičia pirkimo – pardavimo santykiai. Sutartiniai santykiai su žemės ūkio produkcijos tiekėjais nėra niekuo išskirtini, todėl taikyti jiems privilegijas yra ekonomiškai ir teisiškai klaidinga.
Kreditavimo fondo steigimas bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams tenkinti yra neekonomiškas, neefektyvus ir netgi žalingas. Kreditavimo fondo buvimas skatins darbuotojus delsti ir nereikalauti jų reikalavimų įvykdymo, kartais net piktnaudžiauti įmonės bloga padėtimi, tikintis, kad fondas vis tiek viską kompensuos. Kreditavimo fondas gali tapti dar vienu biudžeto išlaidų straipsniu, taigi papildoma našta visiems mokesčių mokėtojams, o ypač dirbantiesiems, kuriems siekiama pagelbėti. Realiai apsaugoti darbuotojus nuo galimo įsipareigojimų jiems nevykdymo leistų tik savanoriškas draudimas nuo nedarbo ir nuo įsipareigojimų, susijusių su darbo santykiais nevykdymo. Prieš priimant sprendimus dėl papildomų garantijų darbuotojams, būtina nepamiršti, kad jiems įstatymas iš tiesų suteikia maksimalias teises bei garantijas – pirmumą kreditorių eilėje. Ši privilegija yra pakankama, užtikrinant darbuotojų reikalavimų vykdymą, kartu neskatinant piktnaudžiauti susidariusia padėtimi.
