Tęsdamas veiklą vienoje iš seniausiai nagrinėjamų ekonominės veiklos reguliavimų srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) teikia išnagrinėjo ir pateikė išvadas dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos projekto (toliau tekste vadinama Koncepcija arba įstatymu). Šios pastabos buvo pateiktos 2007 m. kovo 15 d. Ūkio ministerijai.
1. Dėl įstatymo pavadinimo
Įstatymo pavadinimas yra teisiškai nelogiškas, kadangi nesąžiningus veiksmus tiek mažmeninės prekybos įmonių, tiek kitų ūkio subjektų draudžia kiti teisės aktai, papildomai tokių veiksmų kitais teisės aktais drausti nereikia.
2. Dėl siūlomų teisinių priemonių santykio su esamomis teisinėmis priemonėmis Koncepcijoje minimoms problemoms spręsti
Naujas teisinis reglamentavimas yra reikalingas tik tada, kai esamas teisinis reglamentavimas nesprendžia iškilusių problemų. Tačiau koncepcijos rengėjai niekaip nepagrindžia, kodėl reikalingas naujas įstatymas ir kodėl nepakanka esamų teisės aktų sąžiningai konkurencijai mažmeninėje rinkoje bei mažmeninių prekybos įmonių sutartinių prievolių tinkamam vykdymui užtikrinti.
Dabartinis reglamentavimas teikia teisines priemones problemoms, susijusioms su galimu mažmeninės prekybos rinkos dalyvių nesąžiningumu. CK yra įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti teise, reikalavimas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Būtent protingumo ir sąžiningumo principų taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, neatsižvelgiant, ar ta šalis turi rinkos galią, ar ne. Tačiau šių principų teisingas pritaikymas įmanomas tik konkrečioje byloje, išsiaiškinus visas aplinkybes, šalių teises ir pareigas.
Šie principai taikomi įvairaus pobūdžio civiliniuose santykiuose, jų taikymo teisminė praktika skirtingose civilinių santykių grupėse, skirtingai nei teigia Koncepcijos rengėjai, yra visiškai susiformavusi. Šie principai netgi yra taikomi ikisutartiniuose santykiuose (pvz., 2006-11-06 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006), o sąžininga šalis tikrai visada yra ginama.
CK yra labai daug nuostatų skirtų silpnesniajai šaliai apginti. Pavyzdžiui, CK 6.193 str. nustato sutarčių aiškinimo taisykles, kurios nustato, jog sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai ir t.t. Todėl visiškai neaišku, kodėl reikia įstatyme numatyti tam tikras mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo sudaromų sutarčių sąlygas taip grubiai kišantis į privačius santykius.
Taip pat suformuluota nuosekli teismų praktika, kai mažinamos vienos sutarties šalies naudai nustatytos nepagrįstai didelės netesybos, nustatoma civilinių santykių subjektų pareiga grąžinti be pagrindo įgytas lėšas.
Praktinė tiekėjų galimybė ginti savo pažeistas teises vadovaujantis CK nuostatomis yra visiškai neapribota. Tiesiog tiekėjai to nedaro. Tačiau jų neveikimo ginant savo pažeistas teises sutartiniuose ar ikisutartiniuose santykiuose su mažmeninės prekybos įmonėms negalima perkelti pastarosioms. Civilinių santykių dalyviai turi elgtis atsargiai, rūpestingai ir protingai, turi rūpintis savo teisių apsauga. Koncepcijos rengėjai aiškiai nurodo, kad nori vienus civilinių santykių subjektus nuo šios pareigos nepagrįstai atleisti. Koncepcijos rengėjai teigia, kad šiuo metu tiekėjams, siekiantiems apginti savo teises reikia inicijuoti teismo procesą, įrodinėti piktnaudžiavimą. Tačiau akivaizdu, kad tokia pareiga yra visiškai natūrali, t.y. privaloma įrodyti, kad kita šalis pažeidė pareigą būti sąžininga, antraip mes negalėtume kalbėti apie jokį civilinės apyvartos stabilumą, ūkinių santykių apibrėžtumą. Įrodyti, kad tam tikras įmonė pažeidė savo pareigas yra būtina, kadangi tai susiję su galimomis neigiamomis pasekmėmis atitinkamai įmonei.
Be minėtų bendrų teisinių priemonių, tiekėjai turi ir kitas specialiąsias teisines priemones savo galimai pažeistiems interesams apginti. Tai LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, apsaugantis tiekėjus nuo pavėluotų mokėjimų už perduotas prekes, taip pat Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuris užtikrina, kad žemės ūkio produkcijos tiekėjai būtų apsaugoti nuo pirkėjų piktnaudžiavimo atsiskaitant už žemės ūkio produktus. Šis įstatymas taip pat atitinkamų santykių reguliavimo požiūriu yra perteklinis.
Naujo įstatymo reikalingumą taip pat paneigia ir ta aplinkybė, jog suinteresuoti ūkio subjektai (pvz., tiekėjai) turi net du specialius savo teisių gynimo būdus, t.y. jie gali pasinaudoti viešu konkurencijos teisės įgyvendinimo būdu kreipdamiesi į Konkurencijos tarybą bei privačiu, pareikšdami ieškinį dėl žalos atlyginimo pažeidus konkurencijos teisę (pareikšti ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl įpareigojimų ir t.t.).
Taigi tiekėjai turi nemažai tiek bendrų, tiek specialių teisinių priemonių apginti savo teises ir naujas reglamentavimas yra nereikalingas, perteklinis ir galintis sukurti teisines kolizijas. Norint pagrįsti naujo teisės akto reikalingumą būtina parodyti, kokias naujas arba iki šiol nesprendžiamas problemas jis spręstų, o taip pat kad būtent toks teisės aktas ir jo konkrečios nuostatos būtų geriausia priemonė joms spręsti.
3. Dėl ribojimų reikalingumo sąžiningai konkurencijai užtikrinti, ir jų teisinio bei ekonominio pagrįstumo
Įstatymo projektu siekiama specialiai reglamentuoti privačių ūkio subjektų, dalyvaujančių mažmeninėje prekyboje, santykius. Įstatymų projekte siekiama įtvirtinti sąrašą reikalavimų ir draudimų, kurie būtų taikomi tam tikrų mažmeninės prekybos įmonių santykiams su tiekėjais; numatoma nustatyti draudimus, susijusius su kainomis ir mokėjimais, pardavimų skatinimu, prekių tiekimo ir grąžinimo procedūromis.
Lietuvos ūkis grindžiamas ūkinės veiklos laisve. Pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo esamiems ar potencialiems verslo subjektams būtų sudarytos nevienodos ūkininkavimo sąlygos, trukdoma plėtoti verslą, varžoma ūkinės veiklos laisvė, visuomenei naudingos ūkinės veiklos pastangos, iniciatyva (
2003 m. gruodžio 3 d. KT nutarimas Nr.: 47/2001-08/2003). Ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami
daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (
2005 m. gegužės 13 d. KT nutarimas Nr.: 14/02). Šiuo atveju konstitucinių vertybių pusiausvyra užtikrinama įstatymais apsaugant sąžiningą konkurenciją, numatant apribojimus tam tikriems susitarimams, įpareigojimus tam tikriems ūkio subjektams. Jei nustatomi didesni apribojimai nei tie, kurie skirti sąžiningai konkurencijai užtikrinti, kyla klausimas dėl tokių apribojimų pagrįstumo. Taip pat kyla klausimas, ar tokie apribojimai nesukurs vieniems ūkio subjektams lengvatinių sąlygų, o kitiems tuo pačiu metu apsunkins veiklą.
Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas. Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms. Minėtas principas gali būti ribojamas imperatyviomis įstatymų nuostatomis, kai tai yra objektyviai pateisinama.
CK nustato, jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo principais. Negalima nustatyti šių principų išimčių siekiant kitiems ūkio subjektams sukurti preferencines sąlygas, atleidžiant tokius subjektus nuo pareigos veikti efektyviai, ginti savo teises esamomis (ir šiuo atveju pakankamomis) teisinėmis priemonėmis.
Įstatymo koncepcijos rengėjai nenurodo tokių papildomų apribojimų ir privačių ūkio subjektų veiklos suvaržymų teisinio, ekonominio, socialinio pagrįstumo.
Įstatymo koncepcijoje nurodoma, kad įstatymas bus taikomas įmonėms, kurios nors neturi dominuojančios padėties, tačiau turi rinkos galią. Taip įnešama nemažai sumaišties į sąvokas, apibūdinančiomis įmonės ekonominės galios padėtį tam tikroje rinkoje. Dominuojanti padėtis – tai padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Ūkio subjektas, turintis dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, privalo laikytis įsipareigojimų nepiktnaudžiauti turima padėtimi. Taip pat dar išskiriamos didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčios įmonės, kurios gali veikti, neatsižvelgiant į konkurentus, vartotojus (ekonominėje realybėje, be abejo, tokios galios neturi jokia įmonė, jei tik jai nėra suteiktos teisinės privilegijos). Didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčioms įmonėms taip pat numatomi apribojimai. Tuo tarpu rinkos galia – tai galėjimas paveikti rinkos sąlygas, jos apyvartą (palyginti su rinkos dydžiu). Kiekviena įmonė, veikdama tam tikrą laiką, priimdama efektyvius sprendimus, investuodama į naujas technologijas įgyja tam tikrą rinkos galią. Tai yra efektyvios veiklos rezultatas. Vien dėl to, kad įmonės vidinis ir išorinis korporacinis pajėgumas yra stiprus negalima jai nustatyti blogesnių sąlygų, palyginti su kitais ūkio subjektais. Tam tikrus papildomus reikalavimus užtikrinant sąžiningą konkurenciją yra prasminga nustatyti nebent tik tokia apimtimi, kiek įmonė įgyja dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje konkurencinės teisės prasme.. Įvedant didesnius apribojimus visada pasireiškia preferencinių sąlygas kitiems ūkio subjektams sukūrimo efektas, t.y. nustatant per didelius apribojimus konkurencija taip pat iškreipiama.
Akivaizdu, kad įmonės tarpusavio santykiuose derasi dėl bendradarbiavimo sąlygų ir t.t. Kiekviena įmonė siekia susitarti dėl kuo palankesnių sau sąlygų bei siekia savo verslo riziką iš dalies perkelti kontrahentui/veiklos partneriui. Tokia įmonės veikla negali būti laikoma piktnaudžiavimu. Juo labiau negalima įstatymais nustatyti įmonės, turinčios rinkos galią, nesąžiningumo prezumpcijos.
Didelės mažmeninės prekybos įmonės turi daugiau galimybių ir teikia didesnės apimties paslaugas tiekėjams. Todėl akivaizdu, kad mažesnės mažmeninės prekybos įmonės negali susitarti dėl analogiškų tiekimo sąlygų. Tokia yra ekonominė logika. Sėkmingai veikiančios įmonės turi didesnes galimybes konkuruoti kaip tik dėl to, kad yra sėkmingos, o sėkmingos jos yra dėl laiku priimtų teisingų ekonominių sprendimų. Negalima įstatymais sulyginti visų ūkio subjektų faktinių konkurencinių galimybių, nes įmonės konkurencingumas (gebėjimas veikti atitinkamoje rinkoje) priklauso nuo tos įmonės sprendimų, veiklos efektyvumo, strategijos. Todėl teisė užtikrina tik lygias teisines galimybes įmonėms konkuruoti. Šiuo įstatymu siekiama sukurti lygias ekonomines galimybes mažmeninės prekybos įmonėms konkuruoti, išeinant iš sąžiningos konkurencijos užtikrinimo ribų. Tačiau faktinių konkurencijos galimybių sulyginimas reikštų ir visų asmenų teisinės lygybės principo pažeidimą, todėl įstatymu negalima sulyginti įmonių konkurencinių galimybių atitinkamoje rinkoje.
Be to, koncepcijos rengėjai vertindami situaciją mažmeninės prekybos rinkoje, neužsimena, kad ši rinka viena konkurencingiausių Lietuvoje, šioje rinkoje, kaip jokioje kitoje, pasireiškia teigiamas konkurencijos efektas tiek vartotojams, tiek kitiems rinkos dalyviams. Todėl šioje rinkoje ryškus konkurencinis spaudimas rinkos dalyviams, tiek tiekėjams, tiek mažmeninės prekybos įmonėms. Šis konkurencinis spaudimas be abejo nepalankus ūkio subjektams, bet duoda teigiamą naudą vartotojams. Jis verčia konkuruoti kainomis, paslaugomis, produkcijos kokybe.
2007 m. vasario 28 d. Konkurencijos taryba paskelbė išvadas atliktame tyrime Dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų padėties rinkoje vertinimo (toliau – tyrimas). Šiame tyrime Konkurencijos taryba priėjo prie mūsų minėtų išvadų. Tyrime buvo konstatuota, kad šiuolaikinėse ekonomikose reikšminga dalis vartotojų dėl didelio užimtumo labiau brangina laisvalaikį ir, taupydami laiką, kasdienio vartojimo prekėmis stengiasi apsipirkti vienoje vietoje ir ilgesniam laikui. Mažmeninės prekybos tinklų veikla pirmiausia ir nukreipta tokių poreikių tenkinimui. Nustatyta, kad prekybos tinklai teikia papildomas paslaugas bei turi pirkėjams gerai žinomą prekės ženklą. Tyrimo metu pasirinktinai patikrinus 12 mišrių prekių parduotuvių Vilniaus mieste, nepriklausančių jokiems tinklams, buvo nustatyta, kad 5 iš jų nebuvo prekiaujama šviežia mėsa, žuvimi, neprekiavo vaisiais ir daržovėmis. Akivaizdu, kad prekybos tinklai yra pajėgesni užtikrinti vartotojų poreikius. Be to, mažmeninės prekybos įmonės, sudaro didelio kiekio tiekimo sutartis visam tinklui, o pavienė mišrių prekių parduotuvė prekes perka savarankiškai ir nedideliais kiekiais.
Konkurencijos taryba taip pat konstatavo, kad 2005 m. (lyginant su 2004 m.) nepriklausomų parduotuvių skaičius sumažėjo 2,3 proc., bet jų apyvarta išaugo 1,8 proc., o tai, anot Konkurencijos tarybos, rodo, jog iš rinkos ūkio subjektai galėjo pasitraukti dėl neefektyvumo, o ne dėl santykinai blogesnių pirkimo sąlygų iš tiekėjų, lyginant su tomis sąlygomis, kurias gauna didieji prekybos tinklai. Konkurencijos taryba taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog tinklui tam tikroje teritorijoje užimant didelę rinkos dalį gali būti piktnaudžiaujama didinant kainas vartotojams.
Konkurencijos taryba savo tyrime taip pat paneigė Įstatymo rengėjų samprotavimus dėl nesąžiningai tiekėjams primetamų sąlygų. Tyrime nustatyta, kad nė viena įmonė (iš 19 tirtų) neparduoda savo produkcijos tik didiesiems tinklams ar didžiausiam tinklui, kas leistų teigti, kad tokie gamintojai visiškai priklauso nuo stipraus pirkėjo ir jiems gali būti vienpusiškai diktuojamos tiekimo sąlygos. Įmonės bendradarbiauja beveik su visais tinklais ir kitais pirkėjais: didmenininkais, kitais mažmenininkais, visuomeninio maitinimo įmonėmis, viešbučiais ir eksportuoja. Duomenys rodo, kad 9 įmonės iš 19 kitiems pirkėjams vidaus rinkoje parduoda didesnę dalį savo produkcijos nei visiems tinklams. Iš 19 duomenis pateikusių įmonių tik viena įmonė savo produkcijos neeksportuoja. Eksportuojančių įmonių teigimu, nuo 2004-05-01 produkcijos rinka prasiplėtė ne tik ES, bet ir kitose šalyse, todėl dauguma įmonių akcentavo, kad, negalėdamos parduoti produkcijos didžiausiam tinklui, jos gali rinktis kitus kanalus vidaus rinkoje bei didinti eksportą.
Iš 19 įmonių 11 nurodė, kad jokių problemų, susijusių su produkcijos pardavimu, joms nekyla ir derybose su didžiaisiais tinklais dėl sutarčių pasirašymo „pasiekiami abipusiai naudingi susitarimai“. Minėtus reikalavimus įmonės vertina kaip natūralų lygiavertį bendradarbiavimą. Kai kurios iš minėtos grupės įmonių nurodė, kad tokie reikalavimai skatina investuoti į „gamybos efektyvumą, prekių ženklų stiprinimą, logistikos sistemos tobulinimą“ ir taip stiprinti savo padėtį rinkoje.
Be to, didžiųjų prekybos tinklų sudarytų sutarčių su prekių tiekėjais/gamintojais analizė parodė, kad jose nėra vertikaliųjų apribojimų, dėl kurių gali kilti pavojus rinkos uždarymui ar atsirasti neigiamas poveikis konkurencijai tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekės ženklu ar tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekės ženklais.
4. Dėl atskirų Koncepcijos nuostatų
4.1. Dėl rinkos galios
Koncepcijos rengėjai teigia, kad mažmeninės prekybos įmonės žymią rinkos galią pasiekia gerokai anksčiau, nei pasiekiamas su dominavimu siejamas rinkos dalies slenkstis ir dėl to reiktų numatyti papildomus apribojimus įmonėms, įgijusioms tik rinkos galią, bet ne dominuojančią padėtį. Tačiau koncepcijos rengėjai nemini, jog ūkio subjekto dominuojanti padėtis nesiejama su vienu konkrečiu jo turimos dalies atitinkamoje rinkoje dydžiu. Ūkio subjektas gali būti pripažintas dominuojančiu atitinkamoje rinkoje, jeigu jo atitinkamos rinkos dalis siekia, pavyzdžiui, tik 25 procentus atitinkamos rinkos. Tai reiškia, kad esamos teisines priemonės suteikia daug galimybių apriboti ūkio subjektų veiklą siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Todėl nėra prasmės kalbėti apie su dominavimu siejamą slenkstį. Nėra prasmės sakyti, kad kol ūkio subjektas nepasiekia 40 proc. rinkos dalies, jo negalima priversti laikytis sąžiningos konkurencijos reikalavimų. Nustatant ūkio subjekto padėtį, svarbūs yra ir kiti kriterijai – rinkos dalių pasiskirstymas tarp konkurentų, tikėtini rinkos struktūros pokyčiai, įėjimo į rinką kliūtys, kiti veiksniai (elgesys rinkoje, finansinė padėtis)
Rinkos galia – tai galimybė tik tam tikra ribota apimtimi veikti rinkos sąlygas. Rinkos galia kaip minėta siejama su įmonės vidiniu ir išoriniu pajėgumu, ir jokiais būdais nelaikoma (daugelyje Europos valstybių, įskaitant Jungtinę Karalystę) kaip kelianti grėsmę kitiems ūkio subjektams arba ūkininkavimui vienoje ar kitoje srityje apskritai. Šiuo atveju rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė yra priklausoma tiek nuo vartotojų, tiek nuo konkurentų. Rinkos galia – įmonės vadybinis siekinys.
4.2. Dėl siekimo vengti Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo
Koncepcijos rengėjai įstatymo priėmimo būtinumą argumentuoja tuo, jog Konkurencijos taryba, tirdama piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus, privalo atlikti išsamų tyrimą, o tai reikalauja žmoniškųjų išteklių ir laiko. Taigi paaiškėja realus įstatymo priėmimo tikslai – palengvinti galimybę riboti vienų ūkio subjektų veiklą, papildomai neatliekant jokių tyrimų, neapibrėžiant atitinkamų rinkų, nevertinant konkurencines situacijos ir t.t. Taigi šiuo įstatymu siekiama išvengti prievolės atlikti tyrimus dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir riboti ūkio subjektų, kurie pagal formalius kriterijus bus pripažinti kaip turintys rinkos galią, veiklą. Koncepcijos rengėjai įstatymo priėmimo būtinumą grindžia tokiais abejotinais argumentais, kaip Konkurencijos tarybos administracinių gebėjimų trūkumai, taip pat faktu, jog mažmeninės prekybos sektoriuje nebuvo nustatyta piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų ir t.t. Tačiau negalima nustatyti griežtesnio teisinio režimo ūkio subjektams vien dėl to, kad institucijos galimai nesugeba tinkamai atlikti savo funkcijų. Be to, kyla klausimas ar tikrai Konkurencijos taryba nesugeba atlikti savo funkcijų. Jei būtų taip, šis klausimas spręstinas ne priimant įstatymą atskirai sričiai, o tobulinant institucijos darbą. Tačiau neatmestina galimybė, kad kaip tik dėl to, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nenustatė dominuojančios padėties mažmeninėje prekyboje, yra siekiama priimti naują įstatymą.
4.3. Dėl kriterijų, kuriais remiantis įmonėms bus taikomas įstatymas
Koncepcijoje rinkos galią apibūdinti siūloma vadovaujantis vien tik formaliais kriterijais, neatsižvelgiant į įmonės užimamą rinkos dalį. Koncepcijos rengėjai pripažįsta tyrimo dėl įmonės užimamos rinkos dalies būtinumą, tačiau konstatuoja tokio tyrimo sudėtingumą ir problemiškumą. Taigi įtvirtinami lengviau nustatomi kriterijai. Vadinasi, įmonės bus priskiriamos rinkos galią turinčioms įmonėms neatlikus išsamaus rinkos tyrimo, toks priskyrimas yra susijęs su įmonių teisėmis ir pareigomis bei galimomis neigiamomis pasekmėmis.
4.4. Dėl mažmeninės prekybos įmonių atsakomybės prieš vartotojus
Koncepcijos rengėjai siūlo drausti reikalauti iš tiekėjų tiekiamų prekių sumažinimo, kompensacijos už negautą pelną ir t.t. tačiau rengėjai pamiršta, jog pagal CK 6.292 str. ir Vartotojų teisių gynimo įstatymą mažmeninės prekybos įmonės yra galutinai atsakingos vartotojui už parduodamos produkcijos kokybę. Dažnai tiekėjai parduoda nekokybiškas prekes, o tokiu atveju už pažeidimus administracinio poveikio priemonės taikomos tiek tiekėjui, tiek mažmeninės prekybos įmonei. Mažmeninės prekybos įmonėms neturėtų būti atimta bendra jų teisė reikalauti kainos sumažinimo, kompensacijos už negautą pelną ar pan.
4.5. Dėl galimybės imti mokestį už prekių išdėstymą lentynose apribojimo
Apribojimas reikalauti sumokėti už geresnį, lyginant su kitais teikėjais, prekių išdėstymą yra nepagrįstas. Rinkos tyrimo bendrovės (ACNielsen) yra nustačiusios tiesioginį ryšį tarp prekių lentynose išdėstymo ir pardavimo kiekio. Prekių išdėstymo metodika yra rinkos bendrovių know-how, kuriuo už užmokestį naudojasi atskiri tiekėjai. Norėdama pasinaudoti geresniu prekių išdėstymu tiekėjai turi mokėti papildomą mokestį. Tai yra savaime suprantamas dalykas civiliniuose santykiuose, kadangi teikiama papildoma paslauga. Be to, lentynų kiekis yra ribotas, todėl natūralu, kad ribota gėrybė (lentynos) kainuoja. Panaikinus galimybę už šią ribotą gėrybę atsiskaityti teisėtai iškiltų pavojus, kad būtų masiškai pradėti taikyti neteisėti, neapskaityti mokėjimai. Taip pat toks draudimas pažeistų tų teikėjų interesus, kurie pageidauja specialaus prekių išdėstymo (naudojasi prekių išdėstymo metodika, mokėdami už ją rinkos tyrimų bendrovėms).
5. Dėl užsienio valstybių praktikos ir griežčiausio režimo Europoje nustatymo būtinybės
Koncepcijos rengėjai remiasi Jungtinės Karalystės (toliau – JK) patirtimi ir teisėkūros praktika bei ją pristato kaip sektiną. Tačiau Koncepcijos rengėjai nepaminėjo, kad Koncepcijoje jų siūloma reglamentavimo apimtis bei pobūdis visiškai prieštarautų JK mažmeninės rinkos reglamentavimo praktikai. Visų pirma jau pačiame JK prekybos sektoriaus tyrime (Supermarkets: A report on the supply of groceries from multiple stores in the United Kingdom) teigiama, kad tyrėjai nustatė, jog kai kuriose šalyse esantis draudimas parduoti žemiau įsigijimo kaštų (kainos) yra visiškai neefektyvus. Šiame tyrime remiamasi Airijos Sąžiningos prekybos komisijos (Fair Trade Commission) išvadomis, teigiančiomis, jog draudimas parduoti žemiau įsigijimo kaštų (kainos) neginčijimai sukėlė bendrą kainų augimą, sumažino konkurenciją kainomis, padidino sąnaudas.
Nors JK buvo priimtos Prekybos centrų elgesio su tiekėjais kodeksas (rengėjai verčia taisyklės) (toliau – Kodeksas), kuris taikomos tam tikrus kriterijus atitinkančioms mažmeninės prekybos įmonėms, tačiau Koncepcijos rengėjai nepaminėjo, kad Kodekso nuostatos yra bendro pobūdžio. Po Kodekso priėmimo tiekėjai reikalavo, kad Kodekso nuostatos būtų sugriežtintos, būtų nustatytos imperatyvaus pobūdžio (prescriptive) normos. Tačiau Sąžiningos prekybos tarnyba (Office of Fair Trading) (toliau – Tarnyba) po Kodekso priėmimo pateikė Kodekso taikymo ir kitų konkurencijos klausimų išvadas (The Code of Practice and other competition issues conclusion), kuriose teigė, jog imperatyvaus pobūdžio (detalios) Kodekso nuostatos nebūtų naudingos nei vienai šaliai, taip pat neigiamai paveiktų efektyvų rinkos funkcionavimą. Taip pat Tarnyba konstatavo, kad Kodeksas neskirtas apsaugoti teikėjų nuo sunkių derybų su prekybos centrais, nes tokios derybos ir sutarčių sudarymas ir sudaro tiekėjų verslo turinį. Taip pat buvo konstatuota, kad tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių santykiai yra dinamiški ir į juos kištis biurokratinėmis (administracinėmis) priemonėmis būtų nenaudinga niekam.
Taigi nors Kodeksas privalomai taikomas tam tikroms mažmeninės prekybos įmonėms, jo nuostatos yra bendro pobūdžio, lanksčios, ne konkrečios, neformuluojančios tokių detalių draudimų, kaip siūlo Koncepcijos rengėjai.
Taip pat Koncepcijos rengėjai nepaminėjo, kad Kodekso nuostatuose dažnai vartojama sąvoka „protingumas“ ir ji nėra apibrėžta. Patys Koncepcijos rengėjai grįsdami įstatymo reikalingumą minėjo, kad esamo reguliavimo nepakanka, nes jis yra bendro pobūdžio, o esamose normose daug vertinamųjų sąvokų, tačiau jie būtent ir remiasi praktika valstybės, kurioje nustatytos bendro pobūdžio nuostatos ir vertinamosios sąvokos. Minėtose išvadose Tarnyba kaip tik pareiškė, jog per didelis reglamentavimas galėtų pakenkti prekybos centrų ir tiekėjų tarpusavio sutartiniams santykiams, kuriuose jie dalyvauja siekdami abipusės naudos. Anot Tarnybos, toks kišimasis kaip tik neigiamai paveiktų konkurenciją, sumažintų vartotojų pasirikinimo galimybes, sumažintų investicijas į inovacijas šioje rinkoje bei galėtų lemti kainų didėjimą (pvz., jeigu reklaminė, akcijų veikla būtų apribota). Tarnyba savo išvadose taip pat nurodė, jog konkurencinį spaudimą patiria tiek tiekėjai, tiek mažmeninės prekybos įmonės. Anot Tarnybos, jokia institucija neturi teisės apriboti įmonės organizacinio augimo galimybės, ypač jeigu toks augimas kyla iš suvokto poreikio ir gebėjimo patenkinti vartotojo poreikius.
Koncepcijos projekte taip pat neišsamiai išanalizuota ir klaidingai pateikta kitų valstybių praktika. Pavyzdžiui, JAV teismai Robinsono – Patmano aktą interpretuoja labai siaurai. Realiai šis aktas taikomas bylose dėl diskriminacinių kainų tik tuo atveju, jeigu bent vieno pardavimo metu prekės buvo pervežtos per valstijos sieną (iš esmė skirtas diskriminacinių pardavimų tarp valstijų prevencijai).
Neteisingai pateikta ir Kanados teisėkūros apžvalga. Specialiuose paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatoma, jog mažmenininkai, turintys rinkos galią, rinkdami nuomos mokesčius už lentynas savaime nepažeidžia Konkurencijos akto. Mokesčio už lentynas ėmimas bus laikomas pažeidimu, jeigu tokiu mokesčiu tiekėjas sieks įgyti išimtinumą arba sieks neleisti kitiems konkurentams pateikti savo produktus (šiuo atveju piktnaudžiavimas bus iš tiekėjo pusės). Sutarčių nuostatos dėl lentynų ploto ar prekių išdėstymo tik tada laikomos prieštaraujančiomis Konkurencijos aktui, kai jos susiejamos su kitų konkurentų prekių kiekiu (siekiant juos apriboti) ar pan. Be to, sankcijos taikomos tik tiems subjektams, kurie yra dominuojantys konkurencijos teisės prasme (o ne turi rinkos galią, kaip bandoma nustatyti Koncepcijoje).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Koncepcijos rengėjai pasirenka vieną iš griežčiausių mažmeninės prekybos reguliavimo modelių Europoje, numatant ypač detalius suvaržymus, visiškai nepaliekant vietos konkrečios situacijos įvertinimui.
6. Dėl įstatymo priėmimo ekonominių pasekmių
Prekybos centrai investavo daug į prekybos technologijas, įdiegė inovacijas šioje rinkoje, kurios pasitarnavo vartotojų patogumui. Mažmeninės prekybos įmonės persiorientavo į taip vadinamą „patogią prekybą“ (convenience retailing), įdiegė pažangias apskaitos sistemas, teikia papildomas paslaugas vartotojams, sukūrė aptarnavimo infrastruktūrą. Taigi mažmeninės prekybos plėtra pastaraisiais metais buvo viena iš pagrindinių šalies ūkio plėtros prielaidų. 2004 m., palyginti su 2000-aisiais, mažmeninės prekybos įmonių apyvartai išaugus 35,7 proc., bendrasis vidaus produktas padidėjo 34,3 proc.
Mažmeninės prekybos rinka yra dinamiška, nuolat keičiasi, todėl standartinių susitarimų dažnai nepakanka. Todėl gali būti atvejų, kai reikia mažinti tiekiamų prekių kainas, reikalauti papildomai mokėti už mažmeninės prekybos įmonės teikiamas paslaugas, reikalauti atlyginti mažmeninės prekybos įmonės patirtas išlaidas. Ribojimų tokiems sutarimams numatymas neturi prasmės, nes reikalavimas šalims elgtis sąžiningai jau ir taip yra numatytas teisės aktuose.
Bet kokios prekės kainą galiausiai lemia vartotojai, ir prekybos įmonės yra priverstos orientuotis į vartotojus. Vartotojų spaudimas prekybos įmonėms (dėl kainos, patogumo, asortimento ir kitų aspektų) yra perduodamas tiekėjams bei gamintojams. Įstatymas, nustatantis bet kokias privalomas nuostatas sutartyse tarp prekybininkų ir gamintojų, pažeistų teikėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Teikėjai būtų ginami vartotojų ir mažmeninės prekybos įmonių sąskaita. Įstatyme yra numatyti visiškai nepagrįsti ribojimai, draudžiantys tiekėjui ir mažmeninės prekybos įmonei susitarti dėl jų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų. Jei nebūtų galimybės vartotojų spaudimą pajusti ir tiekėjams, vartotojai tiesiog netektų dalies galimybių, nes prekybos įmonės bet kokiu atveju nedirbtų nuostolingai.
Jei teisės aktais prekybos įmonių ir tiekėjų santykiai būtų sureguliuoti taip, kad prekybininkams būtų nustatyta daugiau pareigų tiekėjų atžvilgiu, natūrali tokio reguliavimo pasekmė būtų turėti mažiau tiekėjų, mažiau tiekėjų iš Lietuvos, koncentruoti tiekimą, o dažnai netgi perkelti derybas iš Lietuvos į kitas šalis pasinaudojant derybų ne su Lietuvos tiekėjais galimybe bei steigiant centrines mažmeninės prekybos įmonių būstines ne Lietuvoje.
Ribojimai laisvai sutartimis nustatyti santykius tarp prekybininkų ir tiekėjų labai neigiamai paveikų mažmeninės prekybos rinką ir būtų pakenkta mažmeninės rinkos plėtrai. Dėl suvaržymų bei užkirtus galimybę optimizuoti bei dalintis veiklos rizika tarp rinkos dalyvių mažmeninės prekybos sektoriuje, išaugtų visų mažmeninės prekybos įmonių sąnaudos, padidėtų bendras kainų lygis, būtų atgrasomos investicijos į mažmeninės prekybos plėtrą.
Rekomendacijos
Kadangi koncepcijos rengėjai remiasi Junginės Karalystės praktika, siūlome nuosekliai sekti šios valstybės praktika mažmeninės rinkos sektoriuje ir nepriimti įstatymo, kuris nustatytų privalomas taisykles, reglamentuojančias prekybininkų ir tiekėjų santykius. Esamos teisines priemonės užtikrina bendruosius protingumo ir sąžiningumo reikalavimus tiekėjų ir prekybos centrų santykiuose. Esami teisės aktai taip pat numato bendruosius ir specialiuosius teisių gynimo būdus, kuriais galėtų pasinaudoti rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantys tiekėjai.
