Paveldėjote iš senelių lopą žemės ir norėtumėte jame pasistatyti namą? Gali būti, būtent šioje žemėje ir būtent tokio namo statyti jums niekas neleis. Nusipirkote dulkių siurblį ar pakelį pieno? Kartu įpareigojote dulkių siurblio ar pieno gamintoją sutvarkyti šiek tiek elektros prietaisų ar gėrimų pakuočių atliekų. Gavote atlyginimą? Bent trečdalis to, ką gavote į rankas, buvo pervesta dabarties pensininkams su pažadu, kad ir jums senatvėje ateities dirbantieji mokės pensiją.
Šiuos ir panašius draudimus ar įpareigojimus nustato valstybiniai reguliavimai, turintys vieną bendrą požymį – jų sąnaudas ir bendrą laukiamą naudą patiria skirtingų kartų žmonės. Šiame straipsnyje tokius reguliavimus vadinsime tarpgeneraciniais reguliavimais. Pavyzdžiui, dabartinė karta moka mokesčius, kuriais finansuojamos vyresniosios kartos pensijos ar jaunesnės kartos mokslai. O štai dabartinė karta riboja savo vartojimą ar skleidžiamą taršą, idant ateities kartos paveldėtų daugiau gamtos išteklių ar švaresnę aplinką. Šis straipsnis skirtas, viena vertus, paaiškinti, kas yra tarpgeneraciniai reguliavimai ir kokie jų tikslai, kita vertus, suabejoti jų veiksmingumu ir reikalingumu. Kritikuojama nuostata, kad galima veiksmingai suplanuoti kitų žmonių ateitį. Galbūt nevaržydami kiekvieno žmogaus teisių puoselėti savo nuosavybę, kurti sutartines ir spontaniškas, o ne prievartines bendrabūvio formas, turėsime daugiau ir dabar,
ir ateityje?
Visą straipsnį rasite nuorodoje: Santykiai tarp kartų pagal žmogų ir valstybę.PDF
