Jie pasimatuoja riziką, šešėlio teikiamą finansinę naudą, galimus nemalonumus jeigu įsikištų valstybės institucijos ir meta viešąsias paslaugas per petį arba pro langą. Šešėlinių kirpimo salonų lankytojams nebesvarbi Higienos inspekcijos paslauga, kuri užtikrina, jog būtų įgyvendinami visi iš kokių 60 higienos pasui gauti būtinų reikalavimų, pavyzdžiui, kad laukiamajame vienam klientui būtų skirta nemažiau nei 0.8 kvadratinio metro ploto. Nemaisto produktų inspekcijos paslaugų nereikia visiems nelegaliai parduodamų degalų pirkėjams, kurie rizikuoja sugadinti keturratį draugą. Darbo inspekcijos apsaugos atsisako visi darbo vietoje susitariantys kitaip, nei leidžia Darbo kodeksas. Teismų pagalbą bergždžia laiko potencialūs šešėlio kreditoriai, teikiantys paskolas, ar parduodantys prekes ir paslaugas – žodinės sutarties slepiančios mokesčius klientui vengiant atsiskaityti į teismą nenuneši. Visos šios apsaugos žmonės gal ir norėtų, tačiau kainos ir kokybės santykis jiems neparankus.
Šešėlyje veikiantys atsisako valstybės apsaugos ir tokių gausu. „Spinter tyrimai“ apklausos duomenimis 38 proc. apklaustųjų teigia, jog jų artimos aplinkos žmonės gauna lėšų, nuo kurių nesumokėti mokesčiai, – gauna vokelį, prekiauja be verslo liudijimo ar neregistravę individualios veiklos. LLRI ekonomikos tyrimo duomenimis net 41 proc. įmonių bent dalį savo veiklos vykdo šešėlyje.
Šešėlinis pirkėjas prisiima riziką ir atsisako valstybės pagalbos jeigu prekė ar paslauga neatitiks kokybės standarto. Standartas čia taip pat šešėlinis – neformalizuotas, nes jo galbūt nežino nei pardavėjas, nei pirkėjas. Visas mažmeninis šešėlis atsisako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Maisto ir veterinarijos tarnybos, Higienos inspekcijos ir kitų institucijų potencialios pagalbos. Vestuvių „šeimininkutės“, daržoves perpardavinėjantys „ūkininkai“, „patikimi“ samanės gamintojai visi jie tinkami vartotojui be licencijos, sertifikato, valstybės kokybės kontrolės ir kt. Be abejonės nelaimių ir šiaip nusiskundimų pasitaiko, tačiau gal tai labiau maisto produktų ir maitinimo rinkos savybė, o ne legalaus ar nelegalaus tiekėjo skirtis.
Nelegalių degalų vartotojai negali pasikliauti valstybinių institucijų pagalba, jeigu įtartų, jog pilasi nekokybišką kurą. Kurą, kuris gali iš esmės pakenkti vairuotojo automobilio varikliui, kurio taisymas kainuos brangiau nei sutaupymas perkant iš garažiuko. Ant kontrabandinių degalų perėjusi lietuviškų automobilinių auksarankių provincija pasitiki savo vertinimu, jog iš balto plastikinio bakelio bėgantis skystis vežantis ir nesprangus. Ir jokie tyrimai, pipetėmis ir spektrofotometrais ginkluotų specialistų armija čia nereikalinga. Vartotojų teisių tarnybos įgūdžiai ir laboratorijos nublanksta prieš svarų vietinio mechaniko žodį „pilkis, nieko čia blogo nenutiks“. Ir žmonės pilasi. Žinodami, jog pardavėjas nekokybiškos prekės nepakeis, sugadinto automobilio taisymo nekompensuos. Bet pilasi, nes kainos ir rizikos balansas nusveria nelegalios rinkos pusėn. Potenciali žala ir jos kaina žmogui atrodo mažesnė nei už mokesčius apmokama vartotojų apsauga.
Dirbdami nelegaliai žmonės netenka teismo apsaugos jeigu šalys pažeidžia realiosios darbo sutarties nuostatas. Formalioji sutartis, tai ta kur stalčiuje, visiems standartinė, atitinkanti Darbo kodekso nuostatas ir kurios niekas neskaito. Realioji sutartis, tai raštu, o dažniausiai žodžiu aptartos darbo sutarties sąlygos: vokelio dydis, darbo laiko grafikas, atostogų grafikas, viršvalandžiai ir kitos. Gyvenimas greta Darbo kodekso nekelia nuostabos nei valdininkams, nei Darbo inspekcijos specialistams. Daug įprastų susitarimų – „pasiimti“ laisvą pusdienį ir atidirbti kitą dieną, padirbėti savaitgalį ir gauti laisvą dieną, – yra prigiję, nes būtini „normaliam“ gyvenimui, kuris neprisitaiko prie 8 valandų darbo dienos.
Šešėlio vertinimai atneša įžvalgų apie valstybinio reguliavimo prasmę, apimtis ir reikalingumą. Jeigu mažėja paslaugos vartotojų kiekis jos teikėjas mažina ir paslaugos teikimo apimtis – rinka traukiasi, turi trauktis ir jis. Jeigu 2009 metais legaliai parduota beveik dvigubai mažiau cigarečių nei 2008 metais, tai ar nereikėtų peržiūrėti ir kontroliuojančių institucijų šiai rinkai skiriamų pajėgų. Paslaugos teikėjas, taip pat permąsto paslaugos kainos ir kokybės santykį – galbūt pirkėjas nuo manęs nusisuko ne visam laikui, o pagerinus kokybę jį būtų galima susigrąžinti. Mokesčių inspekcijos siekis tapti patarėju, o ne baudėju, eina teisinga linkme – suteikti mokesčio mokėtojui pridėtinės vertės tiek, kad bendradarbiauti apsimokėtų.
Valstybės institucijos praranda klientūrą, nors už valstybės paslaugų atsisakymą yra baudžiama. Vengti reguliavimo ir negauti valstybės paslaugos, taip pat rizikuojant jog būsi nubaustas labiau apsimoka, nei veikti legaliai. Neteisus premjeras A.Kubilius teigdamas, jog nemokėdami mokesčių žmonės neįvertina, jog valstybės teikiamos paslaugos taps kuklesnės. Šešėlio žmonės nenori tokių paslaugų ir tokios pagalbos, net ir rizikuodami būti nubausti.
