Įsivaizduokite, kad esate paskolinęs kelis tūkstančius litų savo pažįstamam Jurgiui. Ar sutiktumėte, kad Lietuvoje būtų priimtas įstatymas, kuris leistų Jurgiui negrąžinti jums skolos? Atsakysite, žinoma, kad ne. Skolas grąžinti yra sąžininga ir būtina, nes tai ne Jurgio pinigai, o jūsų. Jūs taip pat priminsite, kad dar visai nesenais laikais vaikai atsakydavo už tėvų skolas. Sakysite, kad valstybė turi užtikrinti įsipareigojimų laikymąsi, nes tokia yra valdžios paskirtis. O jei vis tik būtų priimtas įstatymas, leidžiantis negrąžinti skolų, sakysite, kad skolinsite žymiai atsargiau, rečiau, o už padidėjusią riziką, kad skola nebus grąžinta, prašysite didesnių palūkanų.
Kitaip į klausimą gal atsakytų įsivaizduojamas Jurgis, kuris turi paėmęs paskolą. Žmonės paprastai turi teisingumo jausmą, bet tikrai rasis tokių, kurie sakys, kad reikia leisti negrąžinti skolos ar jos dalies. Kad negalima priversti žmogaus amžius vilkti skolos jungą, reikia suteikti jam antrą galimybę. Bus prisiminta, kad juridiniai asmenys gali negrąžinti skolų.
Greitai Seimas svarstys Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą, ir jį priėmus, valstybė gins prasiskolinusį Jurgį, o ne skolintoją. Kalbant apie fizinių asmenų bankrotą, skolintojais įprasta matyti tik galingus bankus, o skolininkais – eilinius jurgius, t.y. tave, mane, mus, eilinius žmones. Gal todėl žmonėms ir atrodo, kad nieko čia tokio, jei paprastą Jurgį apginsime nuo galingojo banko.
Kiek praskaidrinti šį klaidingą miglotą vaizdą padėtų suvokimas, kad bankas yra tik tarpininkas tarp skolininko Jurgio ir skolintojo Petro. Pats bankas savo pinigų neskolina. Petras, ar Petro įmonė laiko banke savo santaupas arba atsiskaitomąsias lėšas, o bankas jas skolina Jurgiui. Nors sutartis yra tarp Jurgio ir banko, pagal ekonominį turinį, lėšas Jurgiui skolina Petras. O Petras – lygiai toks pat pažeidžiamas, toks pats eilinis, kaip jūs ir aš, kaip tas pats Jurgis. Bankas čia tik tarpininkas, tegu ir prabangiai atrodantis, tačiau veikiantis Petro naudai, nes Petras jam patikėjo pinigus. Tad štai, jei įstatymas leis jurgiams bankrutuoti, bankas tiesiog atsargiau skolins petrų lėšas.
Ką tai reiškia? Pirma, įstatymas galios anksčiau paimtoms paskoloms, tad valdžia niekaip neatsikrato žalingo įpročio – įstatymų galiojimo atgaline data. Antra, paskolų palūkanos kils, nes bankai būtinai turės įvertinti atsiradusią riziką. Nebus taip, kad bankai ims papildomą šios rizikos mokestį, todėl kai kas palūkanų augimą gal mėgins suversti kitoms priežastims. Bet neišvengiamai sąžiningieji turės mokėti didesnes palūkanas, kad jų pakaktų jurgių negrąžintoms paskoloms padengti. Trečia, bankai žymiai atidžiau skolins jurgiams, norės skolinti mažiau. Tačiau jurgių, kurie norėtų skolintis, bus daugiau. Juk žymiai lengviau rizikuoti, jei už tavo riziką sumokės kas nors kitas. Plačiąja prasme fizinių asmenų bankrotas ugdo žmonių neatsakingumą, skatina gyventi ne pagal galimybes ir už tai neatsakyti. Žmonės skųsis, kad bankai net ir sąžiningiems nenori duoti paskolų, ir pyks ant jų. O juk tokių nesutarimų dirva purenama ne bankuose ir ne tarp žmonių, o valdžioje, įstatymuose. Seimas nuspręs, ar grąžinti skolas yra normalu ir garbinga, ar normalu ir skatintina yra nemokėti skolų, kitiems uždėti savo įsipareigojimų naštą.
Paieškokime analogijų. Žmonėms nepatinka, kai kaimynai nemoka už vandenį ar šildymą, ir tos neapmokėtos sąskaitos tenka sąžiningiesiems. Žmones piktina, kai centralizuoto šildymo name nuo šildymo atsijungęs butas gali gyventi kone 18 laipsnių šilumoje, nes jį apšildo kaimynai. Tokius nesąžiningus reiškinius siekiama išgyvendinti, tačiau štai skolų srityje, sukama priešingu keliu. Lyg ir tikimasi, kad būtent įstatymai turi skatinti žmones elgtis sąžiningai ir bausti nesąžininguosius. Fizinio asmens bankroto atveju, „pats įstatymas skatina neteisingumą, kurį bausti yra jo paskirtis“. Prieš 160 metų tokius žodžius parašė Frederikas Bastiatas. Metai bėga, o apie valdžią negalime nieko naujesnio pasakyti.
