Įsivaizduokite situaciją – į jūsų įmonę staiga užeina valstybinės institucijos pareigūnai, pradeda tikrinti kompiuterius ir įvairius dokumentus. Jūs turite palikti savo kasdienius darbus nuošalyje, teikti jiems informaciją ir atverti savo stalčius. Darbas įmonėje neabejotinai paralyžiuojamas, darbuotojai negali ramiai eiti savo pareigų, visiems toks patikrinimas kainuoja daug nervų ir brangaus laiko.
Atlikę patikrinimą pareigūnai dalį dokumentų išsineša, nes jie pasirodo reikalingi tolesniam tyrimui. Tokioje situacijoje pirma į galva šovusi mintis, ko gero, būtų, kad įmonė ar jos darbuotojai yra įtariami kažkokiais sunkiais finansiniais ar kriminaliniais nusikaltimais, todėl „kratą“ buvo būtina atlikti, norint rasti svarbių įrodymų ir įvykdyti teisingumą.
Deja, kalbu ne apie sunkius kriminalinius nusikaltimus. Tokį patikrinimą įmonėse „Lietuva Statoil“ ir „Lukoil Baltija“ (o po dienos ir „Ventus-Nafta“) praėjusios savaitės pradžioje atliko Konkurencijos taryba. Ji esą turi pagrindo manyti, jog šios įmonės galėjo pažeisti Konkurencijos įstatymo nuostatas ir kažkokiu būdu susitarti dėl mažmeninės kuro kainos. Pagal dabar galiojančius įstatymus, ji netgi turi teisę atlikinėti patikrinimus įmonių vadovų namuose. Jeigu tokiu keliu keliausime ir toliau, labai greitai tapsime vadovėliniu Policijos valstybės pavyzdžiu, o to manau nenori niekas.
Norint suprasti, kodėl Konkurencijos Tarybai tenka griebtis tokių drastiškų veiksmų, reikia pasigilinti į įstatymus, kuriais vadovaujantis yra siekiama teisingumo. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą yra draudžiami konkurenciją ribojantys susitarimai tarp įmonių. Tarp šių galimų susitarimų yra ir susitarimas dėl kainos. Kitaip tariant, jeigu konkuruojančios įmonės susitaria pakelti savo produkcijos ar paslaugų kainą, tai jau pažeidimas. Tačiau jeigu kaina yra beveik vienoda ir juda labai panašiai dėl konkurencijos, jokio pažeidimo nėra.
Esant tokiems įstatymams, įmonės jaučiasi taip, lyg nuolat vaikščiotų plonu ledu – vieną sekundę esi saugus ir nepažeidi įstatymų, kitą pareigūnai jau krausto tavo stalčius ir teikia įtarimus. Stalčius Konkurencijos Tarybai kraustyti tenka, nes norint įrodyti susitarimą reikia rasti tai patvirtinančius dokumentus, pokalbių įrašus ar kitų tiesioginių įrodymų.
Problemą puikiai iliustruoja toks pavyzdys: jeigu vienos įmonės vadovas nusiunčia elektroninį laišką konkuruojančios įmonės vadovui ir informuoja, kad pakėlė kainas ir siūlo pasielgti taip pat, tai jau pažeidimas, tačiau jeigu konkurentų įmonės vadovas važiuodamas automobiliu pastebi, jog konkurentai pakėlė kainas ir vadovaudamasis verslo logika ir racionaliu matymu taip pat nusprendžia pakelti kainas, pažeidimo nėra. Ledas labai slidus, o dažnai netgi nematomas.
Yra ir kitų priežasčių, kurios galėtų paaiškinti Konkurencijos tarybos veiksmus. Pakilus kuro, pieno ar kitų plačiai vartojamų produktų kainoms politikai ir visuomenė sužiūra į Konkurencijos Tarybą ir laukia, kad ji rastų atsakingus už šią situaciją ir nubaustų. Pati taryba dažnai vaikšto plonu ledu, nes turi reaguoti į šį spaudimą ir likti nepriklausoma tuo pačiu metu. Kadangi jos veiklos rezultatai yra vertinami pagal nubaustų įmonių ir skirtų baudų skaičių, tai padaryti dažnai tampa labai sunku, todėl brangstant kurui, degalinės tampa puikiu taikiniu. Bėda yra visai kitur, 55 proc. benzino litro kainos sudaro akcizai ir mokesčiai, o tai jau tikrai ne degalinių verslo atstovų, o valdžios darbelis.
Realybėje konkurenciją riboja ne įmonės ir jų veiksmai, o valdžios apribojimai ir suteikiamos privilegijos. Esant galimybei laisvai ateiti ir išeiti iš rinkos, egzistuojanti arba potenciali konkurencija apsaugo nuo įmonių ar įmonių grupių piktnaudžiavimo kaina.
Užkėlus kainą arba ribojant prekių kiekį, į rinką tuoj pat ateitų nauji konkurentai ir realizuotų atsiradusias galimybes. Šioje situacijoje tampa visiškai nesvarbu ar rinkoje yra viena įmonė, ar kelios įmonės priklausančios tam pačiam savininkui, ar kelios veiksmus derinančios įmonės. Konkurencija negali būti apibrėžiama įmonių skaičiumi ar kainų kitimo tendencijomis, konkurencija turi būti suvokiama kaip teisė laisvai konkuruoti su galimybe šią kovą laimėti ir pralaimėti.
Ironiška, tačiau pati didžiausia konkurencijos principų pažeidėja yra valdžia, sukurdama daugybę apribojimų trukdančių greitai pradėti ir nutraukti verslą, sudaranti išskirtines sąlygas atskiriems ūkio subjektams vykdyti veiklą. Vietoj durų spardymo ir rankų laužymo, Konkurencijos Taryba turėtų skirti savo resursus ir energiją sudaryti ūkio subjektams kuo palankesnes sąlygas konkuruoti, prisidėdama prie valdžios įsikišimo ir reguliavimo mažinimo.
