Valdžios skelbiamų iniciatyvų skatinti ir remti Lietuvos verslą pastaruoju metu girdime nemažai. Skambiai pristatytas Ekonomikos skatinimo planas, jau kurį laiką veikia Saulėtekio komisija. Reorganizuojamos senos ir kuriamos naujos paramą verslui teikiančios bei investicijas ar eksportą skatinančios valdžios institucijos, ieškoma lėšų finansinėms verslo problemoms spręsti.
Vis dėlto verslas žymių pagerėjimų nejaučia. Pavyzdžiui, 2010 m. Lietuvos laisvosios rinkos institutui (LLRI) Lietuvos ekonomikos tyrime dalyvavusieji rinkos dalyviai teigė, kad reguliavimo našta verslui per 2009 m. ne tik kad nesumažėjo, tačiau padidėjo beveik dešimtadaliu. Valdžia per daug skatina atskiras įmones ar sektorius, kišasi į įmonių vidaus procesų tobulinimą ir per mažai dėmesio skiria bendram verslo sąlygų gerinimui, kuris teigiamai paveiktų visą Lietuvos verslą.
Tačiau valdžia nenuosekli, susidvejinusi. Viena ranka bando skatinti investicijas, skelbia palankias sąlygas verslo veiklai, teigia, kad be investicijų ir pažangios ekonomikos neišbrisime, kita priima sprendimus, dėl kurių didėja administracinė reguliavimo našta verslui, žlugdoma privataus verslo iniciatyva. Geras to pavyzdys – valstybiniai ir privatūs pramoniniai parkai.
Pramoninį parką galima apibrėžti kaip teritoriją su sutvarkyta būtiniausia infrastruktūra, kurioje numatyta vystyti daugiau kaip vieną investicinį gamybos projektą ir kurią valdo vienas pramoninio parko operatorius. Šiuo metu teisės aktuose nėra tiksliai reglamentuotos pramoninių parkų veikimo tvarkos, nėra iki galo aiški valdžios pozicija dėl pramoninių parkų paramos.
Tinklapyje „Investuok Lietuvoje“ skelbiama, kad šiuo metu Lietuvoje vystomi 9 valstybiniai ir 3 privatūs pramoniniai parkai. Bendras valstybinių pramoninių parkų plotas siekia apie 600 hektarų, privačių – vos 95. Tačiau greitai gali nutikti taip, kad privačių pramoninių parkų nebeliks, ir tikrai ne dėl to, jog jie veikia blogiau nei valstybiniai.
Seime jau kurį laiką užregistruoti keli įstatymo projektai, kuriais į Investicijų įstatymą norima įtraukti pramoninio parko sąvoką, taip pat numatyti, kaip valdžia skatins investicijas į pramoninius parkus. Ūkio ministerija Seimui pateikė svarstyti įstatymo projektą, kuriuo pramoniniu parku norima laikyti tik tokią teritoriją, kuri skirta daugiau nei vienam investiciniam projektui ir kuri turi valstybei svarbaus ekonominio projekto statusą.
Vėliau Seimo Ekonomikos komitetas papildė Ūkio ministerijos projektą dar viena nuostata, kurios esmė, kad pramoninio parko operatoriais galėtų būti tik valstybės arba savivaldybės institucijos ar įmonės. Ši nuostata aiškiai diskriminuoja privačius pramoninius parkus prieš valstybinius. Priėmus tokį įstatymo projektą, šiuo metu veikiantys privatūs pramoniniai parkai formaliai tokiais negalėtų būti pripažįstami, kol neperduotų savo nuosavybės valdyti valstybiniam operatoriui.
Tai ginčas dėl veiklos efektyvumo. Kas geriau valdytų ir vystytų pramoninį parką: valstybės arba savivaldybės institucija ar privatus operatorius? Tai, kad valdžia yra prastas verslininkas, įrodyta jau ne kartą, todėl toks nenoras į pramoninių parkų valdymą įsileisti privačius operatorius yra nesuprantamas.
Valstybiniuose pramoniniuose parkuose žemė ir lėšos, naudojamos pramoniniams parkams kurti ir plėstis, yra valstybinės, tačiau tai nereiškia, kad valstybinių pramoninių parkų negalėtų efektyviau valdyti privatus operatorius. Privatus verslas, tiesiogiai patirdamas blogų sprendimų nuostolį ir gerų sprendimų pelną, pramoninius parkus valdytų efektyviau. Tokiu atveju valdžia tiesiog pirktų iš verslo pramoninio parko valdymo paslaugą. Panašaus pobūdžio paslaugų valdžia perka kasdien, nėra priežasties, kodėl pramonės parkai turėtų būti išimtis.
Turto grobstymo ar iššvaistymo tikimybė yra visuomet, tačiau ji nėra mažesnė tuomet, jei turtą valdo valdžios institucija. Atvirkščiai, daugiau atsakomybės už pažeidimus galima tikėtis tuomet, kai sprendimus daro konkretus privatus subjektas, o ne valstybinė institucija, mat realios atsakomybės už netinkamą pramoninio parko valdymą tikėtis iš pastarosios būtų naivu. Visa tai parodo, kad net ir valstybinių pramoninių parkų valdymui tikslinga pasitelkti privačius operatorius. Tačiau norima eiti visiškai kitu keliu: privačiai įsteigtų pramoninių parkų pagal įstatymą nepripažinti pramoniniais parkais tol, kol juos valdo privatus verslas.
Galima būtų sakyti, kad iki šiol įsteigti ir veikiantys privatūs pramoniniai parkai galėtų veikti ir toliau, tik oficialiai nesivadinti pramoniniais parkais. Įstatymas to nedraustų, tačiau kyla klausimas: kodėl pagal Investicijų įstatymą galėtų būti remiami ir investavimas būtų skatinamas tik valstybiniuose pramoniniuose parkuose?
Investicijų įstatyme numatyta nemažai investavimo skatinimo būdų: mokesčių lengvatos, perkvalifikavimo ar darbo vietų išlaidų padengimas, valstybinių garantijų teikimas, valstybės lėšomis tvarkoma infrastruktūra ir kt. Priėmus įstatymo projektą, į šias priemones pretenduoti galėtų tik valstybiniai pramoniniai parkai.
Logika atvirkščia: jei pramoninis parkas valstybinis, jis kuriamas valstybinėje žemėje, lėšos jam kurti ir plėtoti yra valstybinės, tokiam parkui reikia dar ir įvairiausios paramos bei lengvatų. Jei pramonės parkas privatus, tegul kapstosi pats. Verslo imtis turi privatus verslas, o ne valstybė.
Apie deklaruojamą verslo skatinimą šnekėti koktu, kai valstybinėms institucijoms dirbtinai sukuriamos palankesnės sąlygos imtis veiklos, kurią gali puikiai užpildyti ir privatus verslas. Gal tai galėtų pakliūti ir į Konkurencijos tarybos akiratį, kuriai Konkurencijos įstatymu pavesta sąžiningą konkurenciją ginti ne tik nuo privačių, bet ir nuo valdžios institucijų?
Pasisakantieji tik už valstybinius pramoninius parkus teigia, kad valdžia neturi pakankamai lėšų tiek valstybiniams, tiek privatiems pramoniniams parkams. Tačiau jei jau pripažįstama, kad pramoninių parkų vystymas yra tinkamas būdas pritraukti investicijas ir tam skiriama lėšų iš valstybės biudžeto, negalima lėšų skirstymo kriterijumi laikyti to, ar parkas yra privatus, ar valstybinis.
Jeigu visiems pramoniniams parkams lėšų neužtenka, reikia atrasti kitų pramonės parkų veiklos efektyvumo kriterijų, pagal kuriuos lėšas būtų galima skirstyti nediskriminuojant ir sudarant vienodas sąlygas. Privatūs pramonės parkai savo veiklos efektyvumu ir investicijų pritraukimu tikrai nenusileistų valstybiniams. Todėl būtina leisti jiems konkuruoti suteikiant lygias sąlygas.
Taip pat bloga įstatymo projekto nuostata pramoniniais parkais pripažinti tik tas investicijoms skirtas teritorijas, kurios turi valstybei svarbaus ekonominio projekto statusą. Tai gali tapti tik dar viena politine kliūtimi privatiems pramoniniams parkams įgyti lygias teises su valstybiniais.
Pramoniniai parkai, laisvosios ekonominės zonos, verslo inkubatoriai yra valstybės paramos verslui forma. Jos egzistavimas parodo tai, kad valdžios institucijos bent iš dalies mato ir apčiuopia verslą kamuojančias problemas ir slenksčius, susijusius su verslo pradėjimu ir vystymu Lietuvoje. Todėl norint pritraukti investicijas ir yra kuriami nedideli lopinėliai žemės, kuriuose kurti ir vystyti verslą yra lengviau. Tačiau kodėl šių nedidelių verslo sąlygų oazių nepavertus visa Lietuva? Kodėl verslo sąlygų gniaužtų neatlaisvinus visiems?
Selektyvi finansinė ar kita valdžios parama atskiriems verslams niekada nebus šalies verslo konkurencingumo ir investicijų pritraukimo varikliu. Konkurencijos skatinimas, lygių sąlygų sudarymas ir bendrų verslo sąlygų gerinimas yra kryptys, kurios yra reikalingos ir būtinos, nutaikytos į visus verslus. To reikia siekti nuosekliai ir kryptingai, netrypčiojant ir dar labiau nebloginant padėties privačią iniciatyvą žlugdančiais sprendimais.
