Nedarbas, emigracija, biudžeto deficitas, šešėlinė ekonomika – visos ekspertų vardytos problemos nublanko, kai valdžia išsitraukė kainų ar antkainių reguliavimo vėzdą. Reguliavimo šalininkai sako, kad šiuo vėzdu apgins vartotojus nuo išnaudotojų. Tačiau ekonomikos dėsniai atskleidžia kitą tiesą: vėzdas tvos būtent vartotojams.
Išsiaiškinkime – kas gi su kainomis negerai? Taip, labai skaudu, kad krizės metu brangsta vadinamosios „paprastosios“ prekės Tai nutinka dėl to, kad išauga būtent jų paklausa. Jei dar prisideda nederlius – kainos pakyla stipriai, tačiau – laikinai. Beje, tuo pat metu kai kurios prekės pinga. Štai Lietuvoje pigo mėsa. Žmonėms tai – pažįstama, ir tie, kurie skaičiuoja, be valdžios sukurto tinklapio žino, kurioje parduotuvėje šiandien nuolaidos ir kokios kainos turguje.
Tikrai, krizė kerta mažas pajamas gaunantiems negailestingai. Taigi, nenutylėkime, kas gi sukėlė krizę? F.A Hayekas dar 1974 gavo Nobelio premiją už tai, kad įrodė krizės priežastis – tai valdžios vykdoma pinigų emisija, paprasčiausias pinigų spausdinimas. Kai laisvosios rinkos ekspertai siūlo stabilizuoti pinigų kiekį, kas leistų gerokai sumažinti kainas, valdžios grobikiškus planus palaikantys ekonomistai ima gąsdinti defliacija. Tai ko gi jūs norite, politikieriai – kainų kilimo ar mažėjimo? Pirmoji nuoseklumo pamoka: rinka, kurioje pinigai nebūtų spausdinami, užtikrintų kainų mažėjimą. Išjunkite valdišką pinigų presą, ir kainos kris. Lietuva, laimė, šiuo presu nesinaudoja, bet turi kitą infliacijos šaltinį – gausiai imamas valdžios paskolas deficitui finansuoti ir ES paramą. Kol didės pinigų kiekis, kainos pasmerktos kilti, ir tai ne joks kartelis ir ne rinkos nesėkmė. Jei nenorime būti skurdesni be šių pinigų, bent jau būkime teisingi – įvardykime, kad jie daro įtaką kainoms.
Girdėjau sakant, kad nėra čia jokios laisvos rinkos, todėl kainas reikia reguliuoti. Taip, visai laisvos rinkos nėra, bet būtent dėl to, kad yra per daug valdžios. Antroji nuoseklumo pamoka: norite daugiau laisvos rinkos – mažinkite valdžios, o ne atvirkščiai. Beje, net ir esant valdžios intervencijai, kol veikia laisvos kainos, gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Tačiau tik atimk iš rinkos laisvas kainas – gausi planinę komandinę ekonomiką.
Ar tokia reguliuojamų kainų planinė ekonomika tarnauja vartotojui? Kainų reguliavimu siekiama sumažinti rinkos kainą. Jei kaina nustatoma didesnė, niekas rinkoje nepasikeis, bet ir kainų mažinimo tikslas nebus pasiektas. Taigi, nustatoma mažesnė nei rinkos kaina, kas vyksta toliau? Padidėja paklausa šioms pigesnėms prekėms. Tačiau pasiūla sumažėja, užuot išaugusi, kad atlieptų ir patenkintų šią išaugusią paklausą! Kodėl sumažėja? Ogi todėl, kad į sumažintą kainą su savosiomis sąnaudomis „nebetelpa“ mažiau efektyvūs gamintojai. Dalis gamintojų bankrutuoja, dalis tiesiog nustoja gaminti nuostolingas prekes, ir konkurencija sumažėja. Išgirskite – konkurencija sumažėja. Rinkoje įsivyrauja deficitas, nes vartotojai su gamintojais nebesusikalba kainomis, kaip vykdavo iki šiol. Apsukresni atidaro „antrinę“ – šešėlinę deficitinių prekių rinką – ir vėl prekiauja rinkos kainomis. Tad pradėjusi reguliuoti kainą, užuot padidinusi prekių prieinamumą vartotojams, valdžia jį sumažino. Trečioji nuoseklumo pamoka: norite konkurencijos ir prekių prieinamumo – naikinkite kainų reguliavimą visur, kur dar jis yra, o ne įvedinėkite naują.
Kainų reguliavimo fiasko greitai išaiškės, ir valdžiai reikės imtis naujų intervencijų į rinką. Prireiks subsidijų gamintojams, kad šie gamintų daugiau, kvotų vartotojams – kad visi gautų deficitinių prekių. Arba valdžiai teks dar giliau lįsti į kainas – prireiks įvesti sąnaudų kontrolę, o tai jau veda link totalinio kainų reguliavimo, visiško rinkos išnykimo bei perėjimo prie centrinio planavimo.
Šiandien sakoma, jog nėra konkurencijos prekyboje, pieno perdirbimo srityse, kad trūksta mažų parduotuvėlių, ir t.t. Pirmiausia, išvardintose rinkose konkurencija tikrai yra, ir ji labai intensyvi. Tai patvirtintų bet kuris konkurencijos ir šių sričių žinovas. Tačiau ekonomistui labiausiai rūpi – ar gali būti konkurencijos daugiau? Taip, žinoma, kad gali būti. Aišku, kad mažų parduotuvėlių galėtų būti daugiau, jei 2009 m. naktinė reforma nebūtų sudavusio mirtino smūgio individualioms įmonėms. Konkurencijos tikrai gali būti daugiau, jei būtų sumažinti nesuskaičiuojami reikalavimai prekybininkams, kurie mažiukams nepakeliami. Kur ten mažiukai! Prisiminkime – Lietuvoje norėjo investuoti tarptautinis prekybos tinklas, net sklypus buvo susipirkęs, tačiau išsipardavė ir movė lauk, pamatęs mūsų teritorijų planavimo brūzgynus. Ketvirtoji nuoseklumo pamoka: norite daugiau konkurencijos – išsišluokite savo valdišką daržą, nes ten slypi daugiausia kliūčių konkurencijai.
Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama priimti sprendimus, kurie mažintų konkurenciją. Konkurencijos taryba toje srityje turi (turėti) daugiausia darbo, bet apmaudu ir liūdna matyti, kaip nepriklausoma institucija tampa politikavimo įrankiu. Dar blogiau, pradedama manyti, kad Konkurencijos taryba atsakinga už mažas kainas, už nuolatinį kainų mažėjimą, už ką ji nėra atsakinga ir norėdama negalėtų būti.
Dar vienas argumentas, pasitelkiamas siūlant reguliuoti maisto kainas – vaistų kainas sureguliavome. Ar jos sumažėjo? Ar tai veikia? Nė velnio neveikia taip, kaip sakoma iš politikos tribūnų. Pirma, krito ne visų vaistų kainos, o tik kai kurių. Kai kurie vaistai brango. Antra, kai kurių vaistų gamintojai svarsto nebeprekiauti nepelningaisiais vaistai – nebeapsimoka. Trečia, jūs jau negavote nuolaidų kai kuriems vaistams. Beje, politikai čia džiūgauja, nes jie ir nori pigių vaistų, bet nenori leisti nuolaidų – neregėtas nenuoseklumas. Ketvirta, rinka „virškina“ kainų reguliavimo įtaką, ne už kalnų rinkos koncentracija, vaistinių skaičiaus mažėjimas. Politikai ir vėl paplos katučių, nes teigia, kad vaistinių (konkurencijos!) per daug, bet ar paplos pacientas?
Mosavimas kainų reguliavimo vėzdu reguliariai kartojasi, ypač prieš rinkimus, kai reikia pasikelti reitingus, tačiau tokia „rutina“ neguodžia, nes visgi tai – vėzdas prieš žmogų galų gale. Ir užtikrintas kelias į praeitį.
