Diskusijoje dėl kainų augimo ar mažėjimo nepagrįstai užmirštama vartotojo piniginė, tiksliau jos storis, nes jis čia turi esminės įtakos. Kainos nagrinėjamos tik iš pasiūlos pusės – kiek pabrango žaliava ar darbo jėga? Tarsi sudėjus visus kintamuosius ir gausite kainą. Degalų pardavėjai rodo pirštu į gamintojus ir naftos kainas, prekybininkai – į perdirbėjus ir žemdirbius. Tokia aplinka, kai kainos didėjimas ar mažėjimas siejamas tik su žaliavomis ar sąnaudomis, gali įvaryti į kampą tuo besidangstančius verslininkus, o politikams ir toliau leidžia manipuliuoti savo galiomis.
Pamirštama, jog tam, kad atsirastų kaina, turi būti pirkėjas, kuris už tą kainą perka, kitaip tariant, turi būti paklausa. Nes jeigu sudėtume visas teisininko pasiūto švarko sąnaudas – laiką, medžiagas ir siūlus, gautume ne kainą, o sąnaudų sumą, kuri gali niekada netapti kaina, jeigu neatsiras ją norintis sumokėti pirkėjas. Didelė tikimybė, kad kreivai pasiūtą švarką siekiant išvengti nuostolių teks parduoti už dar žemesnę kainą nei sąnaudų suma. Todėl žvilgsnis vien į sąnaudas neturi prasmės. Rinkos kaina yra pasiūlos ir paklausos rezultatas – už kiek pirkėjas nori ir gali pirkti, ir už kiek pardavėjas nori ir gali parduoti.
Paklausa nepelnytai nelaikoma objektyviu veiksniu, kai vertinamos augančios kai kurių maisto produktų kainos. Kai kainos krenta, visi kalba apie krentančią paklausą ir prie to prisitaikantį verslą. Kai kainos kyla, puolama kalbėti apie didėjančias sąnaudas, nors kainų kilimą gali nulemti ir didėjanti vartotojų paklausa.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dėl paklausos kylančios kainos vos dengia būtinas sąnaudas, ir kad didelė kaina priklauso nuo tų sąnaudų sumos. Tačiau pažvelgus giliau, matyti, jog atskiros sąnaudų kainos reaguoja į padidėjusią galutinę kainą. Pažvelkime į statybų rinkos bumą – kainas kaitino ne tai, kad statybininkai norėjo brangiai pastatyti. Kainas kaitino tai, kad pirkėjai norėjo būsto, tikėjosi, kad ekonomika augs ir jie galės gražinti paimtas paskolas. Beje, Skandinavijos bankai tuo pat metu kovojo dėl rinkos Baltijos šalyse.
Tai jog yra paklausa ir ji auga, nebuvo paslaptis. Tai žinojo ne tik galutiniai buto pardavėjai, bet ir statybininkai, ir architektai, ir statybinių medžiagų gamintojai, ir sklypų pardavėjai. Visi jie sureagavo į išaugusią paklausą. Paklausa valdė viską (ir valdo šiandien). Jeigu paklausos nelaikytume objektyvia kainų kitimo aplinkybe, tai šiandienį būsto kainų sumažėjimą reikėtų vertinti kaip butų pardavėjų mielaširdystės gestą. Tačiau būsto kainos nukrito dėl paklausos trūkumo, taip, kaip jos ir buvo išaugusios dėl išaugusios paklausos. Būtent dėl to, kad augo paklausa būstui, brango ir žaliavos, o ne atvirkščiai, kaip jau tapo įprasta aiškinti.
Jeigu sutinkame su tuo, kad kainos gali kristi dėl paklausos sumažėjimo, taip pat turime pripažinti, jog jos gali kilti ir dėl paklausos išaugimo.
Praėjusios savaitės Konkurencijos tarybos tyrimas tarnausiantis pagrindu antrajam, jau baudžiamajam, tyrimui išradingai išskiria objektyvias ir subjektyvias aplinkybes kainų didėjimui. Objektyvioms priskiriama sąnaudų augimas bei galimybė parduoti brangiau užsienio rinkose. Šios, ir tik šios tariamai objektyvios priežastys yra pateisinamos vertinant kainų kilimą. Deja, menkai atsižvelgiama į paklausą Lietuvos rinkoje. O tai yra svarbiausias veiksnys.
Konkurencijos tarybos tyrimas pasirinktinai vertina paklausos įtaką kainai. Vieną vertina, kitos ne. Taryba pripažįsta, jog užsienio paklausa gali daryti įtaką pieno produktų kainų kilimui Lietuvoje. Taigi, pieno sektoriuje kainos kilo dėl išaugusios brangių produktų paklausos užsienio rinkose. Tačiau kalbant apie Lietuvos rinką, apie paklausos išaugimą, kaip kainų kilimo priežastį, net neužsimenama.
Aišku, paklausite iš kur paklausos didėjimas, kuomet vartotojai skaičiuoja sumažėjusias pajamas. Tai paaiškina ekonomikos dėsnis, teigiantis, jog mažėjant vartotojų pajamoms, didėja paklausa pagrindinėms, bazinėms prekėms. Pavyzdžiui, tokioms, iš kurių galima gaminti maistą namie. Vartotojai „persimeta“ nuo platesnio prekių spektro – įvairų daržovių, sūrių, sūrelių prie esminių, įprastų ir santykinai pigių maisto produktų. Panašaus krepšelio – juodos duonos, kvietinio batono, paprastų kvietinių miltų, populiariausio riebumo pieno ir fermentuoto sūrio – brangimą surado ir Konkurencijos taryba. Nuo pat finansinės krizės pradžios knygų pardavėjai greta rūpesčio dėl sumažėjusios paklausos knygoms džiaugėsi, kad auga bent maisto gaminimo knygų paklausa.
Pripažinti, jog padidėjo paklausa nepatrauklu. Pasakyti, jog žmonės turi pinigų ir perka, tuomet kai viešojoje erdvėje dominuoja nepritekliaus istorijos, yra nepopuliaru. Nepritekliaus istorijos yra visiškai teisingos ir atspindinčios realybę. Nepritekliaus istorijos ir sukūrė paklausą pigesnėms prekėms.
Pirkėjų krepšelis susitraukė ir koncentruojamas ties paprastesnėmis ir pigesnėmis prekėmis. Išaugus paklausai turėjo kilti ir kainos. Tokios hipotezės tikrinimui Konkurencijos taryba savo tyrime laiko neskyrė. Ji tik apsiribojo, jog nėra „objektyvių“ veiksnių, kurie galėjo didinti kainas. Ir nužingsniavo prie subjektyvių veiksnių paieškos. Subjektyvūs veiksniai čia deja suprantami kaip karteliniai susitarimai.
Bet gal nėra taip prastai? Gal Konkurencijos taryba neras jokių kartelinių susitarimų ir jai teks dar kartą permąstyti visus veiksnius. Gal tada atsiras laiko patikrinti ir paklausos pokyčiams. Gal ir jie pasirodys objektyvūs.
