Šešėlis niekur nedingo, jis visada šalia. Gyventojų apklausos rodo, kad net šeši iš dešimties apklaustųjų Lietuvoje per pastaruosius metus įsigijo prekių ir paslaugų žinodami ar įtardami, kad pardavimai nėra apskaitomi. O net 35 proc. pirko iš nelegalių pardavėjų. Nepaisant ekonomikos augimo, per pastaruosius trejus metus perkančiųjų šešėlyje mažėjo vos keliais procentiniais punktais. Darbo rinkos šešėlis nemažėjo išvis – 2018 m. trys iš dešimties respondentų teigia turintys draugų ar pažįstamų šešėlinėje darbo rinkoje, 2015 m. ši dalis buvo tokia pati.
Turbūt dar nebuvo tokios valdžios, kuri nebūtų paskelbusi tikslo iš šešėlio „ištraukti“ kažkiek šimtų milijonų eurų. Pavyzdžiui, šiandieninė siekia iš šešėlio ištraukti 200 mln. Eurų. Skamba gerai, bet visiškai neaišku, ką tai reiškia. Jei augant ekonomikai legalios žmonių ir įmonių pajamos auga ir valstybės biudžetą surenkama daugiau pajamų – čia jau vadinasi, kad „ištraukta“ iš šešėlio kažkas, ar ne?
Tai, kad ekonomikai augant šešėlis natūraliai po truputį mažėja – visiems žinomas dalykas. Mažėjant nedarbui, žmonėms daugiau uždirbant, daugiau jų gali leisti sau pirkti legalias prekes ir paslaugas (mat jos paprastai brangesnės). Sumažėja paskatų dirbti nelegaliai, nes rasti legalų darbą tampa lengviau. Tad šešėlio mažėjimas ekonomikos augimo laikotarpiu didžiąja dalimi nėra joks valdžios nuopelnas. Vyktų jis ir nieko nedarant. Valdžios institucijos tiesiog dirba savo darbus, gaudo pažeidėjus – o iš šešėlio daugiausia „traukia“ ekonomikos augimas.
Tikrasis „traukimas“ iš šešėlio pasimato tuomet, kai ekonomika pradeda smukti. Gera šildytis BVP augimo spinduliuose ir skaičiuoti papildomas biudžeto lėšas, tačiau kas nutiks, kai nedarbas ims didėti? Kai žmonių pajamos smuks, kai įmonės pradės bankrutuoti? Kai žmonės vėl ims ieškoti būdų, kaip taupyti ir išgyventi? Nėra priežasčių galvoti, kad bus kažkaip kitaip, nei buvo 2008 – 2010 m., kuomet šešėlinė ekonomika, iki tol nuosekliai po truputį mažėjusi stipraus ekonomikos augimo metu, staiga per porą metų stipriai šoko į viršų. Tai buvo metas, kai apie 40 proc. surūkomų cigarečių Lietuvoje buvo kontrabandinės.
Yra ir dar viena priežastis manyti, kad šešėlis visada šalia ir šoks į viršų vos tik ekonomika susvyruos. 2018 m. apklausos duomenimis 53 proc. apklaustųjų svarstytų dirbti šešėlyje, jei jų pajamos reikšmingai sumažėtų ir finansinė padėtis smarkiai pablogėtų dėl ekonominės krizės, jei tai reikštų galimybę gauti darbą ar didesnį uždarbį. 49 proc. tokiomis aplinkybėmis svarstytų galimybę pirkti pigesnes prekes nelegaliai. Kad nesvarstytų nei vieno nei kito atsakė vos 16 proc. apklaustųjų. Šie skaičiai išties iškalbingi.
Pirkti legalias prekes, mokėti aukštus mokesčius, nepateisinti šešėlio daug lengviau, kai tai leidžia finansinė padėtis. Kai kišenė ištuštėja, žmonės dažnai priversti rinktis pirkti ar dirbti šešėlyje. Ir tame nieko keisto, turint omenyje, kad legalumo kaina yra didelė. Už legalų darbą susimokame apie 40 proc. mokesčių, akcizinių prekių (degalų, stipriųjų alkoholinių gėrimų, cigarečių) kainoje mokesčiai sudaro nuo 50 iki 80 proc. O dėl santykinai mažų pajamų, Lietuviai Europos Sąjungoje yra tarp tų, kuriems įpirkti legalias prekes yra sunkiausia – mūsų pajamų ir kainų santykis yra vienas iš mažiausių.
Tad kaip mums iš tikro sekasi iš šešėlio „traukti“ milijonus eurų pasimatys tuomet, kai visi norės trauktis į šešėlį. Tada ir matysime, ar veikia numatytos kovos su šešėliu priemonės. Ir tada bus svarbiausia ne valdžios moralizavimas, kad šešėlis yra blogai ir ne baudžiamosios akcijos. Svarbiausia bus tai, ką mūsų valdžia padarė, kad veikti legaliai būtų pakeliama našta, net ir atėjus ekonominiam nuosmukiui.
Kol džiaugiamės ekonominiu augimu ir po truputį mažėjančiu šešėliu nederėtų pamiršti, kad jis visada šalia. Kiek jis padidės atėjus ekonominei krizei priklausys nuo to, kiek bus padaryta gerinant legalios veiklos sąlygas: mažinant mokesčius, biurokratiją, atsisakant nereikalingos reguliavimo naštos – t. y. tų dalykų, kurie ir padaro veiklą šešėlyje pelningą.
