Daug kas aiškina, kad kainos Lietuvoje auga dėl to, jog smarkiai kyla antkainiai. Dažniausiai turima galvoje „prekybos antkainis“.
Pats terminas yra netikslus ar net klaidinantis. Jei jau norime tyrinėti, kam ir kiek atitenka iš galutinės produkto kainos, tiksliau būtų sakyti, kad yra pvz. ūkininko dalis, gamintojo dalis, prekybininko dalis ir valstybės dalis (t.y. pridėtinės vertės mokestis). Ūkininkai, gamintojai ir prekybininkai dėl savo veiklos patiria sąnaudas.
Iš tikro tik valdžia renka PVM mokestį už nieką, lyg ji būtų kažkuo prisidėjusi prie to, kad maisto produktas pasiekė vartotoją. Bet ne apie PVM dabar kalba. Kaip keitėsi ūkininkui, gamintojui ir pardavėjui atitenkančios dalys galima įvertinti remiantis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atliekamais tyrimais. Institutas tyrinėja 10-ties prekių kainos sandarą ir dinamiką.
4 iš 10 atvejų prekybininkų dalis 2015 m. palyginti su 2011 m. Išaugo.
Bulvių – nuo 0,05 iki 0,10 euro. Kiaušinių kainoje – nuo 0,27 iki 0,28 euro, kiaulienos – nuo 0,92 iki 1,04 euro, sūrio – nuo 1,11 iki 1,84 euro (išsami informacija – lentelėse žemiau). 3 iš 10 prekių prekybininkų dalis mažėjo. Pieno kainoje nuo 0,22 iki 0,14 euro; jautienos – nuo 1,90 iki 1,68 euro; vištienos nuo 0,61 iki 0,43 euro.
3 iš 10 prekių prekybininkų dalis išliko daugmaž tokia pat. Morkų kainos dalis prekybininkams atitenka tokia pat – 0,04 euro. Kopūstų ir svogūnų kainoje – prekybininkų dalis per 2011-2015 m. liko vidutiniškai tokia pat, nors ir smarkiai šokinėjanti.
Duomenys iš Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrimų: (http://www.laei.lt/x_file_download.php?pid=2494 ir http://www.laei.lt/x_file_download.php?pid=2440).
Viena tendencija akivaizdi: kuo prekė yra pigesnė, tuo prekybos dalis joje yra aukštesnė. Greičiausiai todėl, kad pardavimo sąnaudos (pastatas, kasininkės ir t.t.) kainuoja tiek pat, nesvarbu, ar pardavinėji pigias ar brangias prekes. Tad kuo prekė yra pigesnė (pvz. bulvės, morkos, kopūstai), tuo pardavimo sąnaudos joje sudaro didesnę dalį.
Nors, žiūrint dar giliau, pasimatytų, kad tikrai ne visų prekių pardavimo sąnaudos yra vienodos. Kodėl vieną litrą pieno parduoti kainuoja daugiau nei vieną kilogramą bulvių? Čia turbūt reikėtų skaičiuoti, ar prekei reikalingas šaldytuvas, kiek kainuoja ją atvežti, kas atveža – tiekėjas ar prekybininkas ir t.t. Žmonės užsiimantys tuo verslu galėtų pasakyti tiksliausiai. Taip pat kai kurių maisto prekių kainas ypač veikia sezoniškumas.
Pvz., bulvių ar morkų kainos labai šokinėja: kylą visą pavasarį iki pat gegužės-birželio, o tada pradeda kristi. Tų pačių daržovių kaina vėlyvą rudenį ir pavasarį gali skirtis net du-tris kartus. Natūralu, kad labiausiai svyruoja gamintojo dalis, prekybininko dalis išlieka panaši visus metus.
Kainos sandaros pokytis matyti šiose lentelėse:
Pienas. Stabiliai mažėja ir žaliavimo pieno supirkimo kaina, ir prekybininkų gaunama dalis. Ž. Šilėnas. Antkainiai faktais: ar tikrai maisto produktų kainos taip išaugo
Sūris. Prekybininkų dalis nuo 2011 m. išaugo, žemdirbiai ir perdirbėjų sumažėjo.
Jautiena. 2015-ųjų prekybinė dalis panaši į 2010-ųjų, tačiau šiek tiek didesnis už 2011 m. Gamintojai 2015 m. gauna panašiai kaip 2011 m.
Kiauliena. Prekybininko dalis išaugo.
Vištiena. Gamintojams – šiek tiek daugiau, prekybininkams šiek tiek mažiau.
Kiaušiniai. Gamintojas gauna daugiau nei 2011 m., bet mažiau nei 2012 m. prekybininko dalis – daugmaž tokia pat.
Bulvės. Atpigo iš esmės todėl, kad mažėjo augintojo dalis. Prekybininko dalis 2015 m. yra tokia pat kaip 2014 m., bet didesnė nei 2012 m. ir 2013 m.
Morkos. Dideli kainos svyravimai, priklausomai nuo sezono, t.y. kiek kainuoja morką užauginti ar importuoti skirtingais metų laikais. Augintojo dalis smarkiai šokinėjo, prekybos dalis stabiliai mažėjo.
Kopūstai. Pigesni nei 2011 m., brangesni nei 2012 m. Pagrindinis kainos veiksnys – kiek kainuoja kopūstą užauginti ar importuoti, t.y. augintojo dalis. Prekybininko dalis – praktiškai tokia pat.
Svogūnai. Augintojo dalį smarkiai veikia sezoniškumas. Prekybininko dalis – irgi smarkiai šokinėja, bet išlieka daugmaž stabili.
