Biurokratiją ir biurokratų skaičių mažinti žada kone visi politikai, partijos ar judėjimai. Ir žada ne pirmus metus. Jei žodžiai būtų tapę kūnu, tai biurokratijos ir popierizmo Lietuvoje turėjo nelikti prieš kokį dešimtmetį. Gerų norų turėjo visos valdžios, bet biurokratijos nenugalėsi vien norais.
Pamenate Heraklio kovą su hidra? Reikia ne tik nukirsti galvą, bet ir prideginti kaklą. Priešingu atveju, vietoje nukirstos galvos išaugs dvi. Panašiai, kaip ir kovoje su biurokratija. Reikia mažinti ir biurokratų, ir biurokratiją, t.y. ir darbuotojų, ir funkcijų skaičių. To nepadarius, po eilinės reformos ar atleidimų viskas „ataugs“.
Pirma, reikia pripažinti, kad turime problemą. Nors žmonės ir neabejoja, kad biurokratų per daug, ne vienas politikas (ar biurokratas) už uždarų durų mėgsta pasiguosti, kad „ne tiek jau čia mūsų ir daug“. Hmm. O gal jau būtų pats laikas visus suskaičiuoti?
Štai 2014 m. Viešojo sektoriaus ataskaitoje parašyta, kad net pati valdžia tiksliai nežino visų skaičių. Nenuostabu, kad paprastam žmogui pasimesti dar lengviau. Skaičiuoti tik valstybės tarnautojus? Bet ne visi dirbantys biurokratinį darbą turi valstybės tarnautojo statusą, kiti dirba pagal darbo sutartis ir neskaičiuojami kaip valstybės tarnautojai. Skaičiuoti visus dirbančius viešajame sektoriuje? Bet tada įtrauksi ir mokytojus, gydytojus ir kitus nebiurokratus. Kol tiksliai nesuskaičiuosime, tol biurokratai ir toliau galės atsikalbinėti, žongliruodami skaičiais.
Antra, reikia nubrėžti aiškią ribą, kiek Lietuvoje gali būti biurokratų, išlaikomų mokesčių mokėtojų pinigais. Tą ribą susieti su gyventojų skaičiumi, šalies finansinėmis galimybėmis, technologiniu progresu ir – nuolat po truputį mažinti. Sumažėjo gyventojų, t.y. klientų? Turi sumažėti ir juos aptarnaujančių biurokratų skaičius. Atėjo krizė – pirma, kerpam valdymo išlaidas, o ne lendam į skolas, kurias dengs vaikai ir anūkai. Atleidžiame realius biurokratus, o ne tik neužimtas darbo vietas. Atsirado naujos technologijos, išleidome porą milijonų kompiuterinei įrangai – gal nebereikia poros padėjėjų, sekretorių ar popierių nešiotojų (o jei milijoninės investicijos į technooginius sprendimus neleidžia suefektyvinti biurokratijos, galima klausti, ar teisingai investuoja; bet čia jau kita tema).
Galima diskutuoti, kad galbūt protingiau šią ribą apibrėžti ne žmonių skaičiumi, o pinigais – t.y. kiek galima išleisti biurokratijai. Svarbu, kad būtų įgyvendintas principas – sustabdyti biurokratijos augimą, ir po truputį ją mažinti.
Priešingu atveju, senėjant visuomenei, mažėjant žmonių, mokančių mokesčius, likę dirbantieji šios naštos gali ir nebepatempti. O būdų, kaip tai padaryti, yra įvairių. Štai, kad ir principas – „Vienas atėjo, vienas išėjo“ (o dar geriau – „vienas atėjo – du išėjo“). Nori sukurti darbo vietą dar vienam biurokratui – reikia vieną atleisti. Arba tiesiog uždrausti priimti į darbą naujus biurokratus.
Tiesa, biurokratai kartais irgi papuola į nepavydėtiną situaciją. Viena vertus politikai liepia daryti vis daugiau, kita vertus, nori mažinti biurokratų skaičių. Mąstant logiškai, šalia biurokratų skaičiaus ar išlaidų mažinimo, turi eiti ir nuoseklus darbo krūvio mažinimas (reikalavimų, taisyklių ar patikrinimų šalinimas).
Būdų yra įvairių. Tą patį „vienas atėjo, kitas išėjo“ principą galima taikyti ir įstatymams ar taisyklėms. Priėmėte vieną naują įpareigojimą verslui – pašalinkite vieną seną. Žinoma, nereikia to suprimityvinti iki karikatūros. Tai nereiškia, kad jei pvz., darbuotojams buvo įvestas reikalavimas plautis rankas, tai dabar reikia leisti į kebabą dėti pasenusią mėsą. „Vienas atėjo – vienas išėjo“ principas reiškia kitką.
Pirma, neįmanoma ir nereikia kontroliuoti visko. Antra, reikia koncentruotis į svarbiausius dalykus, o ne smulkmenas. Kita priemonė – visus įstatymus ir taisykles priimti su data, kada jie nustoja galioti. Paprastai tariant, jei jau buvo priimtas įstatymas sekti žmonių banko sąskaitas, jis turėtų galioti tik pvz., du metus. Po dvejų metų būtų įvertinama, ar atnešė naudos toks įstatymas. Jei ne – jis tiesiog nustotų galioti. Tai padėtų atsikratyti nebereikalingų ir neaktualių įstatymų kaupimosi.
Taip pat padėtų, jei Lietuva nustotų perlenkinėti su ES direktyvomis. Yra ne vienas atvejis, kai Lietuvoje šalia ES taisyklių „prikuriama“ dar ir savų. Paprastai tariant, jei ES siūlytų uždrausti šakutes, tai tikėtina, kad Lietuvoje uždraustų dar ir šaukštus. O juk kiekvienas neprotingas draudimas turi dvigubą kainą: ir negalima naudotis šaukštais, ir reikalinga įstaiga, kuri kontroliuotų, ar žmonės nenaudoja šaukštų.
Tiesa, dalis paminėtų dalykų daroma jau dabar. Pvz., skaičiuojama, kiek naujos administracinės naštos sukūrė kiekviena ministerija, tačiau šis principas turi būti taikomi plačiau, nuosekliau, kiekvieną dieną, kiekvienoje įstaigoje. O čia jau reikia politikų pasiryžimo. Biurokratijos mažinimas nėra kažkoks lietuviškas „išmislas“, ar dešiniųjų pramanas. Visos pažangios šalys (beje, net ir pati ES) pripažįsta, kad perteklinė biurokratija trukdo, kainuoja ir yra resursų švaistymas. Garantuoju, kad per rinkimų laikotarpį ne vienas politikas žadės kovoti su biurokratija. Paklauskite, ką tiksliai jis darys, ir, ką jau yra padaręs.
