Seimas ėmėsi Darbo kodekso. Pagarba jiems. Darbas – rimtas reikalas. Prastas darbo kodeksas gali trečdalį mūsų gyvenimo paversti nemaloniu ar net kenksmingu sveikatai dalykui.
Siūlomame DK projekte yra pridėliota tiksinčių bombų, kurias reikia neutralizuoti. Priešingu atveju DK gins ne mėgstančių dirbti, o mėgstančių trukdyti dirbti interesus.
12 atlyginimų premija – intrigantams
Nors daug kalbėta, kad naujas DK leis lengviau atleisti žmones, pokyčiai nėra radikalūs. Tačiau numatyta viena išimtis – atleidimas per 5 dienas, išmokant 12 atlyginimų išeitinę. Galima atleisti, bet reikės sumokėti metų atlyginimą. Kas keisčiausia, taip „premijuoti” atleidžiamus bus reikalaujama tik privačiame sektoriuje. Valstybinis sektorius nuo tokių išlaidų bus apsaugotas.
Nepaisant dvigubų standartų, galimybė greitai atleisti darbuotoją – būtina. Jei nedideliame kolektyve užsiveisia intrigantas, jis gali paralyžiuoti visos įmonės darbą. Įsivaizduokite pvz., kūrybinį darbą dirbančią nedidelę įmonę.
Viena įsižeidusi ar su kitais susipykusi persona gali sabotuoti darbą, trukdyti kitiems ir sudaryti tokį mikroklimatą, kad neapsikentę išsilakstys kiti darbuotojai. Gali būti net tokia situacija, kai ateina darbuotojai ir sako „arba išeina intrigantas, arba išeisime mes“.
Ką gali darbdavys?
Jokiame darbo ginče neįrodysi, kad intrigantas nedirba ar dirba netinkamai. Atleisti įprastine tvarka? Prasideda įspėjimo terminai, kuriuos intrigantas gali prasitęsti atostogomis ir pan. Tokiai personai privalai suteikti laiko darbo metu ieškoti kito darbo ir t.t. Žodžiu, jei nori atsikratyti tokio veikėjo, iš darbo užmokesčio fondo turi paimti didelę sumą pinigų, nuskriausti kitus darbuotojus (galbūt neliks premijoms ar atlyginimų kėlimui), ir išmokėti kenkėjui premiją.
Vieši atlyginimai – biurokratinis košmaras intrigoms kurstyti
DK projektas lieps įmonėms susikurti ir įmonės viduje paviešinti darbo užmokesčio nustatymo sistemą. Tai reikštų, kad įmonės turės sukurti ir paviešinti metodiką, kaip nustatomas kiekvieno darbuotojo atlyginimas.
Norėčiau pamatyti tą formulę, kuri nustatytų atlyginimą pvz. ir darbininkui, ir rinkodaros specialistui, ir vadovui. Ar nebus taip, kad kiekvienam darbuotojui reikės kurti po atskirą formulę? Kodėl Jonas uždirba daugiau nei Petras? Gal Jonas pasiūlo naujų idėjų, padeda kolegoms, visada šypsosi ir užveda kitus? Gal Petras dirba „atbulomis rankomis“ ar „puse smegenų“?
Kaip tokius subjektyvius dalykus sudėti į formulę? Matuoti šypsenos laiką? Protokole registruoti geras mintis? Petras šiandien rūkė tris kartus, o ne du? Vadovui reikia tai užprotokoluoti, rašyti įsakymą ir sumažinti Petro koeficientą 0,01? Ne darbas, o biurokratinis košmaras. Dar daugiau. Tada pasiėmęs formulę ir raštus, Petras galės eiti skųstis darbo tarybai, įgaliotiniui, profsąjungai ir t.t.
Darbo bus daug. Bet ne dirbantiems, o mėgstantiems konfliktuoti. Iš kur DK kūrėjai semiasi tokių idėjų? Ar nebus taip, kad noras sukurti atlyginimų formules nukopijuotas iš darbštumo etalonų – valdininkų? Ne vienas oponentas diskusijoje sakė daugmaž „Ko jūs čia piktinatės. Va, pas mus ministerijoje yra kategorijos, klasės, viskas aišku“.
Priversti gamyklas dirbti taip, kaip dirba ministerijos būtų valstybės ekonominis sabotažas. Štai ką pataria Šaulių sąjunga ir kariškiai. Jei Lietuva būtų okupuota, tie, kas nesipriešina ginklu, turėtų užsiimti sabotažu savo darbo vietose. „Yra ir daugiau „netyčinių“ veiksmų, kurie gali labai apsunkinti darbą: <…> ilgai kalbėti telefonu, ilgai derinti reikalus, formalizuoti biurokratinius procesus. Trumpai kalbant – vilkinti.“ Reikalavimas nustatyti darbo užmokesčio formulę ir ją įgyvendinti į šį pasipriešinimo okupantui sąrašą puikiai tiktų.
Žinoma, yra įmonių, kurios panašias sistemas turi ir jomis naudojasi. Puiku. Bet tokia tvarka pas jas susiklostė natūraliai, per ilgą laiką, mokantis iš klaidų ir t.t. Bet įmonių yra daug ir įvairių. Kam versti visas veikti pagal vieną standartą? Gi į DK nerašytumėte, kad visos įmonės privalo įsidiegti ISO standartą?
Naujajame DK yra ir daugiau „minų“ pvz., kad minimalus atlyginimas gali būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą (apie tai parašysiu atskirai). Tačiau šie du apžvelgti aspektai yra labai svarbūs dėl to, kad čia kišamasi į patį žmonių darbą ir biurokratizuojama kasdienė žmonių veikla. O liūdniausia, teisės suteikiamos ne norintiems dirbti, o norintiems trukdyti.
