„Pritrauksime investicijų!“ žada vis daugiau jau įsibėgėjančios rinkimų kampanijos dalyvių. Pažadas tikrai geras. Vienintelis kelias daugiau uždirbti – yra daugiau sukurti.
Kokie darbuotojai sukuria daugiau? Tie, kurie dirba su geresniais įrankiais. Tokia yra realybė. Gali būti pats darbščiausias žmogus, bet jei žemes kasi kastuvu – tavo galimybės yra ribotos. Net pats didžiausias tinginys ekskavatoriumi žemių prikas daugiau, nei didžiausias darboholikas besiplėšantis kastuvu. Moralas šitoje vietoje paprastas. Norime daug uždirbti? Reikia gerų darbo įrankių.
Būtent investicijos ir nuperka tuos įrankius. Tiek kastuvas, tiek ekskavatorius darbuotojo rankose yra įrankiai. Tiesiog ekskavatorius yra daug didesnė investicija, nei kastuvas. Tai kaip padaryti, kad visi dirbtume ekskavatoriais, o ne kastuvais?
Pirma, centrinė valdžia tiesiog privalo sukurti tokias sąlygas, kad įmonėms apsimokėtų investuoti į ekskavatorius. Logika čia labai paprasta. Jei neapmokestintume investicijų, uždirbtą pelną žymiai labiau apsimokėtų palikti įmonėse. O tai reiškia naujus ekskavatorius, stakles, įrenginius. Apie tai, kad reinvestuojamo pelno nereikia apmokestinti, visi kuriantys žmonės per pastaruosius dešimt metų yra pakartoję bent tūkstantį kartų.
Estai neapmokestina pelno ir skina to vaisius. Kodėl estai uždirba daugiau? Todėl, kad vidutinis estas sukuria daugiau. Ar dėl to, kad gudresnis, ar darbštesnis? Ne. Tiesiog investicijos, tenkančios vienam estui, yra bent dvigubai didesnės, nei lietuviui. Estai mus lenkia net mūsų mylimoje pramonėje. Net pramonėje vidutinis estų darbininkas dirba su dvigubai daugiau kapitalo, nei pas mus.
Nėra pinigų neapmokestinti pelno? Estų ekonomika, būdama daug mažesnė nei mūsų, iš pelno mokesčio 2014 m. surinko 350 mln. eurų. Mes – 500 mln. Estai, net neapmokestindami reinvestuojamo pelno, vienam gyventojui generuoja santykinai daugiau šio mokesčio pajamų.
Antra, pasijudinti turi ir vietinė valdžia. Važinėjant po miestus matomi geri pokyčiai – dauguma supranta, kad be investicijų – nieko nebus.
Kuriuose Lietuvos miestuose žmonės uždirba daugiausiai? Ten, kur daugiausia priinvestuota. Galime nežiūrėti į Vilnių ir kitus didžiuosius miestus. Bet investicijų kiekis vienam gyventojui paaiškina, kodėl Mažeikiuose ar Kėdainiuose atlyginimai daug didesni nei likusioje Lietuvoje.
Ką gali padaryti vietinė valdžia? Daugiausiai ir naudingiausiai – pravesti investuotoją pro vietinius koridorius už rankos, surinkti visus parašus ir sutvarkyti popierius per savaitę. Tai veiks geriau, nei visos viešųjų ryšių kampanijos kartu sudėjus. Ne veltui pasaulio investuotojai santykius su valdžia įvardija kaip trečią svarbiausią priežastį, paskatinusią investuoti šalyje (beje, pirmos dvi yra rinkos dydis ir rinkos augimas , t. y. veiksniai, kurių jokia valdžia negali pakeisti).
Nereikia užmiršti ir vietinių bendruomenių. Vietinė bendruomenė gali tapti teigiamų pokyčių katalizatoriumi, arba, atvirkščiai – stabdžiu. Neteisinga būtų visus rajonų žmones piešti kaip naujovių bijančius tamsuolius, kurie tik ir žiūri, kur ir prieš ką paprotestuoti. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta 250 Lietuvos vietos bendruomenių apklausa rodo, kad dauguma bendruomenių yra linkusios įsitraukti į su investicijomis susijusius procesus (pvz., vertinant poveikį aplinkai).
Tačiau neretai vietinė valdžia ir vietinės bendruomenės susiduria su elementaria pinigine dilema. Viena vertus investicijos yra gerai, nes rajono žmonės uždirba daugiau. Kita vertus, kuo rajonas pats užsidirba daugiau pinigų, tuo mažiau jis gauna iš centrinės valdžios. Paprastai sakant, dabartinė savivaldybių finansavimo sistema atima iš pirmaujančiųjų, pritraukiančiųjų investicijas ir atiduoda stagnuojantiems.
Dar daugiau. Net pati mokesčių sistema yra beprasmiškai centralizuota. Paimkime paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite rajone X atsidaro žvyro karjeras. Ekskavatoriai kasa, buldozeriai stumdo, per miestelį dunda žvyro pakrauti savivarčiai.
Turbūt sutiksite, kad didžiausius nepatogumus patiria būtent to miestelio gyventojai. Jiems tenka dulkės, triukšmas ir kiti nepatogumai. Tačiau kam atitenka mokestis už gamtos išteklius (šiuo atveju – žvyrą)? Liūto dalis (80 proc.) atitenka centrinei valdžiai, ir tik 20 proc. – vietinei. Kaime žvyrą kasa, centrinei valdžiai pinigai byra. Juk tai iš principo neteisinga sistema.
Dar daugiau, ji sukuria neteisingas paskatas. Įsivaizduokite, esate rajono meras, ar vietinis politikas. Kurį variantą racionaliai rinktumėtės? Variantą „A“: pritarti žvyro karjerui, pyktis su vietiniais gyventojais dėl triukšmo ir dulkių, o už savo pastangas gauti menkas pajamas į rajono biudžetą? Ar variantą „B“: gulti kryžiumi prieš žvyro karjerą, užsiimti populizmu, žinant, kad trūkstamas pajamas rajonas gaus per perskirstymą iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos?
Įsivaizduokite, kaip į investicinius projektus reaguotų vietinė valdžia ir bendruomenės, jei mokesčiai (ar didžioji jų dalis) pasiliktų jų savivaldybėje? O ne būtų siunčiami į valstybės biudžetą, ir po to perskirstomi? Gal vietoje protestų prie Seimo prieš dujų gavybą, vyktų protestai „už“?
Taigi, investicijų reikia. Laimei, investicijas galima paskatinti. Reikia dviejų paprastų žingsnių. Pirma, neapmokestinti investicijų. Tai paskatins įmones investuoti daugiau. Antra, daugiau mokesčių pajamų palikti ten, kur veikia įmonės. Tai atlygins vietinei valdžiai už pastangas, o vietos bendruomenėms – už nepatogumus. Paprasta. Kas prieš?
