Vyriausybė siūlo kurti bendrą įmonę šioms septynioms įmonėms valdyti: Lietuvos geležinkeliai (LG), „Detonas”, Lietuvos radijo ir televizijos centras (LRTC), „Smiltynės perkėla”, Lietuvos paštas (LP), Lietuvos jūrų laivininkystė (LJL) ir „Problematika”. Gera ta mintis ar ne?
Pasaulinėje praktikoje ryški tendencija, kad panašia veikla užsiimančios įmonės susijungia. Būdų yra įvairių, o dažniausias motyvas – galima sutaupyti, geriau panaudoti išteklius. Kepyklos jungiasi su grūdų augintojais, nes kepykla užsitikrina grūdų tiekimą, grūdų augintojai – produkcijos realizaciją. Naftos išgavėjai investuoja į vamzdynus, nes nori užsitikrinti naftos pristatymą rinkoms ir t.t.
Ką bendro turi minėtos Lietuvos įmonės?
Pirma veža keleivius ir krovinius geležinkeliais. Antra sprogdina. Trečia teikia bevielio interneto paslaugas. Ketvirta plukdo žmones ir automobilius per Kuršių neriją. Penkta pristato laiškus į pašto dėžutes. Šešta perveža krovinius laivais tarptautinėje rinkoje. Septinta tikrina, ar keliai nutiesti tinkamai.
Bendrystė – lyg Frankenšteine – žmogaus pavidalo būtybėje, susiūtoje iš skirtingų žmonių kūno dalių.
Visos įmonės taip pat skiriasi dydžiu, pvz., LG yra daug didesnė nei „Smiltynės perkėla”. Skiriasi ir veiklos pobūdžiu: pvz., LJL teikia grynai komercines paslaugas. LG ir LP – dar ir politizuotos ( pvz., neapsimokantis keleivių vežimas ir laikraščių pristatymas). Skiriasi ir bendrovių finansinė situacija – vienos išsilaiko ir uždirba pelno, kitos (LJL) ne pirmus metus grimzta žemyn.
Kur tarp šių įmonių būtų veiklos sinergija? Tikiuosi, ministerija mąsto plačiau, neapsiribos tiesioginiu liepimu valstybinėms įmonėms prekes ir paslaugas pirkti tik iš kitų valstybinių įmonių? Tai ne tik nerimta, bet dažniausiai ir neteisėta. Jei ,,sinergijos” esmė – subsidijuoti LJL, tuomet tai ne sinergija, o išteklių švaistymas.
Kokius kitus argumentus pateikia sujungimo šalininkai? Pirma, pigesnis skolinimasis. Dalis tiesos čia yra – didesnėms įmonės skolintis gali būti pigiau. Bet šiuo atveju tai reikštų, kad finansiškai nepatikimoms įmonėms (pvz., LJL) atsivertų kelias skolintis LG vardu (lyg „eurozona”, kur graikai skolinasi vokiečių vardu).
Bet dėl tokios „bendros kasos” vienoms įmonėms skolinimasis gali atpigti, kitoms – pabrangti. Jei galutinis tikslas yra pigesnis skolinimasis, į kompaniją nereikėtų priimti finansinių problemų turinčių įmonių.
Antra, sakoma, kad, įkūrus bendrą įmonę, sumažės individualių įmonių valdymo išlaidos. Iš tikro, tokia galimybė yra. Vietoje septynių direktorių, pavaduotojų ir administracijų būtų galima samdyti vieną. Bet galimas ir atvirkščias variantas – šalia septynių turėti dar po vieną direktorių, pavaduotoją, atstovą spaudai ir t.t. Yra rizika, kad pažadai sumažinti įmonių administracijas taip ir liks pažadais.
Trečia, deklaruojama, kad tai leistų depolitizuoti įmonių valdymą. Sakoma, kad Susisiekimo ministerija nebedalyvautų kasdieniame įmonių valdyme, o politizuotas valdymas būtų pakeistas į aukščiausio lygio nepriklausomų specialistų vadybą.
Skamba tikrai gerai. Tik vėl kirba klausimas, kodėl nepriklausomo, depolitizuoto valdymo nebuvo galima turėti anksčiau, nesujungus įmonių? Kas trukdė depolitizuoti šių įmonių valdymą per paskutinius ketverius metus? Ar tų trukdžių jau nebėra?
Žiūrint plačiau, galima paklausti, kodėl siūloma tokia neambicinga pertvarka? Juk tokios pertvarkos dažnai naudojamos siekiant pritraukti investicijų, užsienio ar vietinio kapitalo. Naujai kuriamas dideles įmones investuotojai paprastai vertina gerai. Būtų naudinga ir simboliška, jei valstybės valdomų įmonių akcininkais pagaliau galėtų tapti ir Lietuvos piliečiai. Tačiau pertvarkos koncepcijoje nekalbama nei apie strateginių, nei apie vietinių investuotojų pritraukimą.
Esminis klausimas dėl pertvarkos – koks tikrasis jos motyvas? Jei tai depolitizavimas ir profesionalus valdymas – puiku. Bet jei tai daroma „gelbėjant” LJL nuo ekonominės realybės, t.y. bankroto, tuomet kaina už mirštantį valstybinį verslą yra per didelė. LJL jau seniai reikėjo privatizuoti arba leisti bankrutuoti.
Kaip ir daugeliu atveju, velnias slypi detalėse. Šios pertvarkos nauda (ar žala) priklauso nuo jos įvykdymo.
Išsipildžius optimistiškam scenarijui, turėtume modernią, rinkos sąlygomis veikiančią įmonę. Pesimistiniam – dar labiau neaiškią struktūrą, nešančią naudą ne savininkams (t.y. Lietuvos piliečiams), o sau pačiai.
