Kam graikai (o tiksliau – dalis graikų) tarė „Ne“? Greičiausiai, net patys dorai nežino. Bet nemažai vietos tame „Ne“ buvo skirta Tarptautiniam valiutos fondui, kreditoriams. Tačiau „Ne” turėjo būti skirtas mokesčių mokėtojų pinigus švaistančiai Graikijos valdžiai.
Graikijos problemos prasidėjo daug anksčiau nei finansų krizė. Kaip pažymi ne vienas istorikas, krizės užuomazgos prasidėjo dar 1974-aisiais. Kuomet karinė diktatūra buvo pakeista klientelizmo valstybe. Tokios valstybės esmė – dalinti mokesčių mokėtojų pinigus politiniams sąjungininkams ir rinkėjams, siekiant užsitikrinti jų palankumą.
Būtent dėl to atsirado valstybinės darbo vietos „iki gyvos galvos“ su dideliais atlyginimais ir nedideliu darbo krūviu. Šalia reguliaraus uždarbio – įvairūs priedai už projektus ir darbo grupes. Graikijos aplinkos ministerijoje buvo „atrasta“ net 31 darbo grupė, įskaitant ir darbo grupę dėl ežero, kuris išdžiūvęs jau nuo 1930-ųjų. Kiek Graikijoje iš viso yra valstybės tarnautojų (apie 768 tūkst.) pirmą kartą buvo suskaičiuota… 2010-aisias. Kokio dydžio iš tikro yra viešasis sektorius, spėju, niekas tiksliai nežino ir iki šiol.
Todėl per didelės valstybės išlaidos ir per mažos pajamos yra Graikijos problemos esmė. Jos alfa ir omega. Anksčiau ar vėliau Graikijoje pinigai privalėjo baigtis. Perfrazuojant M.Thatcher – „Esminė socializmo problema – baigiasi kitų žmonių pinigai“.
Žinoma, kai turi savo valiutą (drachmą), tai pinigų kaip ir nepritrūksta – gali spausdinti į valias (tiesa, tada pritrūksta prekių – pažiūrėkite į Zimbabvę ar Venesuelą, kurios kenčia nuo valstybės sukeltos hiperinfliacijos). Kai nebegali spausdinti savo pinigų, nes turi labai patikimą valiutą (eurą), tada gali skolintis. Bet vėlgi po kurio laiko niekas nebeskolina. Toje situacijoje šiandien ir yra Graikija.
Pajamų ir išlaidų subalansavimas buvo ir tebėra vienintelis kelias Graikijai išlipti iš duobės, kurią jie sau kasė ne vienus metus. Viešąjį sektorių reikia mažinti ir efektyvinti, net jei trumpuoju laikotarpiu tai turi neigiamą poveikį: žmonės sumažina išlaidas, mažiau vartoja.
Bet švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus vien vartojimo palaikymui yra tas pats, kas mėtyti mokesčių mokėtojų pinigus iš lėktuvo, tikintis, kad rastus pinigus žmonės išleis parduotuvėje, sumokės pridėtinės vertės mokestį, pardavėja turės darbą ir t.t. Realybė yra negailestinga: paleidus vėjais vieną mokesčių mokėtojų eurą, į biudžetą sugrįš daug mažiau. Leisdamas pinigus, daugiau jų nesurinksi.
Galima sutikti, kad šalia taupymo reikia ir kitų priemonių, pvz., didinti ekonomikos produktyvumą. Anot EBPO, Graikijos valstybinėse įmonėse dirba per daug kadrų, darbą gavusių politiniu keliu, uždirbančių per didelius atlyginimus ir teikiančių prastos kokybės paslaugas.
Pokyčiai 74 valstybinėse kompanijose, privatizavimas ir geresnė vadyba būtų padėję. Bet juk privatizavimą ir atleidimus žlugdė ne kas kitas, o socialistai ir profsąjungos.
Socialistinės vyriausybės atsikalbinėjimai, neva Graikija nekalta, yra bėgimas nuo atsakomybės. Samprotavimai, neva taupymas neveikia, yra tik dėmesio nukreipimas. Graikija nėra jokio taupymo eksperimento ar kreditorių auka.
Tiesiog tris dešimtmečius išleisdavo daugiau nei uždirbdavo. Klastojo duomenis, kad patektų į euro zoną. Tada išlaidavo dar 15 metų. Europos ir kitų skolintojų kaltė yra tik ta, kad apgavystei išaiškinti prireikė tiek laiko, spaudimo pradėti taupyti nebuvo imtasi anksčiau.
