Kalėdos yra gera proga į įprastus dalykus pažiūrėti kitu žvilgsniu. Bet kalbėsiu ne apie šilumą, artumą ar susitaikymą su pasauliu. Kalėdų laikotarpis yra visa ekonominio mąstymo laboratorija. Kiek daiktai verti ir kodėl? Koks ryšys tarp kainos, vertės ir gamybos sąnaudų?
Imkime bet kurią Kalėdų dovaną. Ji gali būti įsigyta parduotuvėje už 50 litų. Tačiau įgaus visiškai skirtingą vertę priklausomai nuo to, kas ir kam ją įteikia. Paštu atsiųstas lojalumo programos dovanų čekis keliauja į bendrą popierių krūvą. Įteiktas mylimo žmogaus gali praskaidrinti visą švenčių laikotarpį. Turtingoje šeimoje po eglute rastas žaislas už 50 litų gali likti net neišpakuotas, o neturtingoje – tapti visų į Kalėdų Senelį dėtų vilčių ir svajonių išsipildymu. Lygiai taip pat vaiko pieštas Kalėdų atvirukas tėvams yra didžiausia dovana ir meno vertybė. Tačiau kitam žmogui tai tėra popieriaus lapas, kuriame šypsosi groteskiškų proporcijų humanoidai.
Ką tai reiškia? Kaina ir vertė yra skirtingi dalykai. Kaina – objektyvus, pamatuojamas, žmonių sutartas dydis, o vertė yra subjektyvus ir individualus dalykas. Mėginimai skųstis vertės ir kainos neatitikimais yra tokie pat neobjektyvūs ir nevertingi, kaip ginčai, kuris filmas geresnis – „Vienas namuose“ ar „Vienas namuose 2“.
Štai kitas pavyzdys – kaina ir gamybos sąnaudos. Per šventes gausu renginių ir apstu ten žmones linksminančių dainininkų, šokėjų, kitų pramoginių paslaugų teikėjų. Daug ir interviu, kuriuose „žvaigždės“ pasakoja, kaip šiuo laikotarpiu dvigubai ar trigubai kyla jų honorarai. Paprastai tariant, per šventes už tokį pat pasirodymą mokama gerokai dosniau nei ne sezono metu.
Ekonominiu atžvilgiu, dainininko pasirodymo gamybos sąnaudos yra daugmaž pastovios. Nesvarbu, dainuoji spalio 8-ąją ar gruodžio 31-ąją, vis tiek reikia lipti ant scenos, vilktis tą patį blizgantį švarką ir valandą linksminti žmones. Makiažas ar švarko valymas ištisus metus kainuoja tiek pat, linksminimo sąnaudos tos pačios, kaina – ne. Kodėl?
Toks klausimas nėra toks banalus ir paprastas. Ištisus šimtmečius ekonomistai laužė galvas bandydami suprasti, kodėl vieni daiktai kainuoja daugiau nei kiti. Kai kurie net buvo išvedę darbo vertės teoriją, kuri dabar jau atrodo linksmai. Ši sako, kad kuo daugiau žmogaus darbo įdėta į daikto gamybą, tuo jis turi būti vertingesnis. Kodėl auksas brangus? Todėl, kad reikia labai daug pastangų jam išgauti.
Paprastas ir aiškus atsakymas dabar pateikiamas kiekviename ekonomikos vadovėlyje. Jei per šventes visi nori ant scenos matyti Džordaną, o ji yra tik viena (taip paprastai būna su žvaigždėmis – jos unikalios ir nepakartojamos), tai dėl šios atlikėjos konkuruojama. Vartotojai varžosi pinigais ir siūlo vis didesnį atlygį. Ir niekam nesvarbu, kad, vertinant siaurai buhalteriškai, jos koncerto sąnaudos yra tokios pat.
Šį sudėtingą ekonomikos dėsnį per šventes suvokiame intuityviai. Niekas nesipiktina. Politikai nesiūlo reguliuoti honorarų dydžio, populistai nešūkauja apie „antpelnius“. Profsąjungos nepiketuoja dėl atlikėjų išnaudojimo, „neorių“ darbo sąlygų ar to, kad dėl koncertų gausos dainininkai šventes sutinka ne prie stalo, o automobilyje. Į bet kurį, pasiūliusį įstatymu įvesti honoraro nustatymo metodiką ar drausti atlikėjams dirbti daugiau nei 8 valandas per parą, pažiūrėtume kaip į juokdarį ar nesusipratėlį.
Tačiau ne Kalėdų laikotarpiu gimsta įstatymo projektų, siekiant kurias nors kainas pradėti reguliuoti. Jei galima siūlyti reguliuoti kainas parduotuvėse ar degalinėse, gal tada ir dainininkų honorarus? Darbo turėtų visas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skyrius. Suskaičiuoti koncerto rengimo sąnaudas. Apskaičiuoti aukštakulnių ir blizgančio švarko nusidėvėjimą. Įtraukti atlikėjo balso amortizacijos išlaidas. Įvertinti ir užbrėžti maksimalią kapitalo dedamąją.
Jei visa tai atrodo juokinga ir neįmanoma žiūrint į gana paprastos prekės – vieno dainininko koncerto – kainą, kodėl nesukiojame pirštu ties smilkiniu, kai kas nors iš televizoriaus ekrano rimtu veidu aiškina įvesiantis tvarką ir sureguliuosiantis visas kainas?
Jei kainos ir vertės ar kainos ir sąnaudų skirtumą suvokiame per Kalėdas, kur dingsta mūsų analitinis protas likusius metus – net 51 savaitę? Kiek laiko ir energijos iššvaistoma beprasmėms diskusijoms dėl to, kiek kuris daiktas vertas ar turėtų kainuoti arba kiek kas nors turėtų uždirbti. To analitinio mąstymo ir linkiu nepamiršti 2015-aisiais.
