Skaitant Darbo kodekso kritiką, neapleidžia jausmas, kad dalis kritikų vadovausi logika „kuo blogiau darbdaviui – tuo geriau darbuotojui“.
Esminė kritika – dabar darbdaviui bus lengviau daryti tą ar aną, todėl darbuotojams esą bus blogiau. Apie tai, kad pakeitimai naudingi abejoms pusėms, kritikai nutyli. Pažiūrėkime blaiviai, kaip tai padarytų nepriklausomas stebėtojas, pvz., Pasaulio bankas ar Europos Komisija.
Ar atsisveikinti su darbuotoju galima greičiau?
Jei darbuotojas pradirbo iki vienerių metų – taip. Įspėti reikės prieš dvi savaites, išeitinė – irgi už dvi savaites. Bet ar senoji tvarka, kuomet pvz. 6 mėn. pradirbusį darbuotoją reikėdavo įspėti prieš du mėnesius ir sumokėti dar dvejų mėnesių išeitinę kompensaciją, buvo protinga?
Nepamirškime, kad dirbančių mažiau kaip metus yra mažuma. Daugumos žmonių įspėti ir atleisti per dvi savaites negalės. Jei pradirbote ilgiau kaip metus, tai įspėjimas – 1 mėn., išeitinė – 2 mėn. Turite vaiką, kuriam dar nėra keturiolikos? Terminai dvigubinami. Liko penki metai iki pensijos? Terminai trigubinami. Daugiausia kibirkščių sukėlė naujame DK įrašyta galimybe atleisti darbuotoją per tris dienas. Taip, įmanoma, bet tada jam reikės sumokėti pusės metų atlyginimą. Darbuotojų apsaugos prasme ne prastesnė nuostata nei anksčiau.
Ar dirbti galima ilgiau?
Kitas pučiamas baubas, neva naujas DK visus privers dirbti kiaurą parą nematant dienos šviesos. Paskaičiuokime. Pagal seną DK galima buvo dirbti 120 valandų viršvalandžių per metus, pagal naują – 180. Paprastai tariant, anksčiau buvo galima dirbti vidutiniškai 20 minučių per dieną, dabar – 40 minučių.
Paprastesnės sąlygos įvesti suminę darbo laiko apskaitą irgi jokia darbdavių pergalė. Paprastai tariant, suminė apskaita reiškia, kad skaičiuojama ne kiek dirbama per dieną, o kiek – vidutiniškai per savaitę.
Pavyzdžiui, ne lygiai po 8 valandas nuo pirmadienio iki penktadienio, o 6 val. pirmadienį, 10 val. antradienį, ir po 8 trečiadienį – penktadienį. Suminė darbo apskaita jau seniai leidžiama daugiau kaip 10 metų senumo ES direktyvoje.
Paprastai tariant, naujas DK pagaliau prisivijo ES darbo santykių reguliavimo praktiką. Šioje vietoje gąsdinti vergove ar (neo)liberalizmu yra nekorektiška. Nebent, galvojate, kad ES yra neoliberalų konspiracija.
Klasių kovos atgarsiai?
Pavyzdžius galima tęsti ir tęsti. Bet daugiau galimybių susitarti yra naudingi ir darbdaviams, ir darbuotojams. Daugiau darbo sutarčių rūšių, lankstesnis darbo laikas – tai naudinga abiems pusėms. Žinoma, kiekvieną įstatymą galima „apeiti, sukčiauti ir pan. Bet šiam argumentui yra du atsakymai.
Pirma, ir dabartinis DK neapsaugo nuo „apeidinėjimo” ar sukčiavimo atvejų. Antra, suteikus daugiau galimybės rinktis kaip ir kada dirbti, gal DK „nebeapeidinės” tie, kurie lanksčiai dirbti negalėjo ir iki šiol. Galbūt viso DK problema, kad jis nepakankamai aiškiai išaiškintas žmonėms? Bet tai pataisoma.
Susidaro įspūdis, kad ne vienas kritikų vadovaujasi įsitikinimu, kad kuo blogiau darbdaviui, tuo geriau darbuotojui. Tada viskas lyg ir logiška – reikia kuo labiau bloginti sąlygas darbdaviams, ir tikėtis, kad nuo to išloš darbuotojai. Nors realybėje darbuotojas ir darbdavys yra vienoje valtyje.
Bet jei verslas ir darbdaviai yra blogis, kurį reikia riboti, aptverti, tai kam tas Darbo kodeksas. Uždrauskime išnaudoti žmones juos įdarbinant. Jei darbas įsidarbinant pas darbdavį yra žala visuomenei, tai meskime ir seną, ir naują DK į šiukšlių dėžę. Sukurkime Baudžiamąjį darbo kodeksą ir bauskime.
Naujas DK yra netobulas, pasirinkimo laisvės jame per mažai. Jei kas ir turėtų kritikuoti naują DK, tai tie, kas nori dirbti, užsidirbti ir kurti darbo vietas.
