Lietuvoje valdžia gudri. Kelia mokesčius, bet ramiu veidu aiškina, kad to nedaro. Kai kėlė pridėtinės vertės mokestį, sakė, kad tik laikinai. Kelia mokesčius alui ir vynui sakydama, kad tik išlygina neteisybę. Esą visas alkoholis turėtų būti apmokestinamas vienodai.
Kai Seimo nariai didinasi atlyginimus, sako, kad tai ne padidinimas, o tik sugrąžinimas į ankstesnį lygį. Kažkas panašaus – ir noras panaikinti „lengvatą“ žmonėms, kurie naudojasi gyvybės draudimu. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Jei draudžiatės investiciniu gyvybės draudimu ir mokate įmokas, kiekvienais metais galite šiek tiek susimažinti mokesčių naštą. Paprastai tariant, kai pildysite mokesčių deklaraciją, nurodysite, kiek įmokėjote, ir mokesčių inspekcija grąžins jums tam tikrą pinigų sumą. Tačiau daugeliu atvejų, kai atsiimsite savo draudimo išmokas, reikės sumokėti mokesčius už jas.
Tiek, kiek kiekvienais metais sutaupėte darydami įmokas, reikės sumokėti atsiimant išmokas. Tai kokia čia tuomet „lengvata“? Čia juk paprasčiausias mokesčių nukėlimas į ateitį. Užuot mokesčius mokėjęs po truputį kasmet per 20 metų, sumokėsi viską vienu ypu po 20 metų.
Pagal dabartinius įstatymus, tikroji lengvata, kai atsiimant išmoką mokesčių mokėti nereikia, taikoma tik tam tikrais atvejais. Kas gali ja pasinaudoti? Žmonės, kuriems pripažintas neįgalumas. Žmonės, kurie slaugo neįgalų vaiką. Žmonės, kuriems iki pensijos liko penkeri metai. Žmonės, kurių draudimas yra užrašytas jų vaikams. Jei Seimas nuspręs panaikinti „lengvatą“, tuos žmones tai realiai palies.
Visiems kitiems mokesčius už gyvybės draudimą tiesiog reikės susimokėti dabar, o ne po 10 metų. Klausimas projekto iniciatoriams – ar tikrai to norite? Ar ir šį kartą nesupratote, už ką balsavote? O kaip teikėjai? Nesupratote, ką teikiate? Žinoma, galima pripažinti, kad net mokesčių atidėjimas yra šiokia tokia pagalba. Bet ar ją tikrai reikia naikinti?
Pirma, dažnai girdime, kad reikia „suvienodinti darbo ir kapitalo apmokestinimą“. Tebūnie. Bet ši „lengvata“ leidžia paprastam žmogui, dirbančiam pagal darbo sutartį, savo finansus tvarkyti bent jau šiek tiek kaip verslininkui. Žmogus gali planuoti mokesčius, atidėti mokesčius. Numatyti, kad, pavyzdžiui, po 10 metų į jo sąskaitą įplauks solidi suma. Jis bent šiek tiek gali planuoti savo ateitį, o ne tik gyventi nuo algos iki algos.
Antra, kalbama ne apie visus, o apie mažą dalelytę žmogaus sumokamų mokesčių. Draudikų duomenimis, vidutinė mėnesinė draudimo įmoka yra 41 euras. Štai kokio kalibro „turtuoliai“ yra žmonės, besinaudojantys mokesčių atidėjimu. Priminsiu, kad mokesčių lengvata pagal dabartinį reguliavimą naudojasi neįgalieji, asmenys, turintys neįgalių vaikų, ar kuriems iki pensijos yra likę penkeri metai.
Trečia, galima sutikti, kad, pavyzdžiui, sutartims, sudarytoms iki 2003 metų, yra palankesnės sąlygos. Kad jei sudarėte sutartį iki 2003 metų, pasinaudoti tikrąja lengvata yra kur kas lengviau. Bet svarbu suprasti, kad dabar svarstomi pakeitimai nepakeis sutarčių, sudarytų iki 2003 metų. Neteisinga bausti žmones, besidraudžiančius 2016-aisiais, už tai, kad apsidraudusiesiems iki 2003 metų buvo taikomos pernelyg palankios sąlygos.
Ar iš šitos istorijos galima išspausti šį tą teigiama? Galima sutikti su kritika, kad jei žmogus norėtų taupyti susisaistydamas su panašias investavimo paslaugas teikiančiais konkurentais (ne gyvybės draudimo investavimas), jam tektų ne tokios palankios sąlygos.
Tačiau koks yra tinkamesnis sprendimo būdas? Investavimą į gyvybės draudimą prilyginti investavimui į akcijas, ar investavimą į akcijas prilyginti investavimui į gyvybės draudimą? Grįžkime prie pradinio klausimo. Jei valdžia sako, kad ji tik nori suvienodinti sąlygas, tai kaip? Padaryti, kad taupymas būtų apmokestintas vienodai daug ar vienodai mažai? Kad būtų geriau žmogui ar kad būtų geriau valdžiai? Priminsiu, kad valdžia daro taip, kaip geriau jai. Didinti ar mažinti mokesčius? Didinti! Besidraudžiantys žmonės geriausiu atveju yra vidurinė klasė (ar bent nori tokia būti). Ne kiekvienas yra verslininkas ar kapitalistas. Daugumoje šalių valstybės stuburą sudaro dirbantys ir uždirbantys žmonės. Jie nėra prikaupę turtų ir kapitalo.
Kita vertus, jie nėra ir visiški vargšai, turi šiek tiek santaupų, o svarbiausia – nori pasirūpinti savimi, nebūti našta kitiems. Tai orūs žmonės, kurie nenori, kad senatvėje ar nelaimės atveju reikėtų vaikščioti ištiesta ranka. Todėl ir renkasi draudimą, investicijas ar panašius produktus. Mažiausia, ką valstybė gali padaryti dėl tokių žmonių, – leisti jiems mažą dalį mokesčių sumokėti vėliau.
