Neseniai Saudo Arabijos karališkoji šeima paskelbė svarstanti parduoti „Saudi Aramco“ – didžiausios naftos išgavėjos ir galbūt pačios brangiausios pasaulio kompanijos – dalį. Detalės – kokia dalis kompanijos bus parduota, apie kurią veiklą (išgavimą ar perdirbimą) kalbama ir t. t. – paaiškės vėliau. O kaip Lietuvoje?
Valstybė ir toliau neatsisako tiesiogiai dalyvauti versle. Turime 131 valstybei priklausantį verslą. O kur dar daugiau kaip keli šimtai savivaldybėms priklausančių įmonių. Tai – sovietizmo liekanos, kurių perėjimą į rinkos ekonomiką sustabdė politinės ambicijos ar interesų grupių įtaka. Daugumos šiame sąraše esančių įmonių niekaip neįmanoma priskirti prie turinčių strateginę reikšmę. Nebent poilsio namai ir žirgynai jums yra strateginės reikšmės objektai.
Nėra nė vienos rimtos priežasties neparduoti valdiškų verslų ar neįsileisti ten investuotojų. Yra tik pasakos apie „vištas, dedančias auksinius kiaušinius“, kurios skaudžiai dūžta Lietuvos jūrų laivininkystės pavidalu. Arba retorika: „O kodėl apskritai reikia parduoti pelningai veikiančią įmonę?“ Reikia, nes nuostolingą greičiausiai reikės atiduoti už dyką. Arba gelbėti įmonę nuo bankroto, kišant ten mokesčių mokėtojų pinigus. Galiausiai, jei valstybinė įmonė dirba pelningai – ar tą pelną dividendais atgauna mokesčių mokėtojai? O gal pelnas atsiranda tik dėl išskirtinių monopolinių sąlygų? Jei į valstybei svarbias įmones baiminamasi įleisti privačius investuotojus, galima sudėti visus saugiklius, kurie apsaugotų tikrus valstybės interesus. Tam tikrai nereikia turėti 95% nuosavybės. 20% energetikos įmonių akcijų yra šimtai milijonų eurų, kuriuos būtų galima naudoti vietoje, užuot skolinusis mokesčių mokėtojų vardu.
Jei valstybės interesas – kad svarbios įmonės veiktų gerai, nepriklausytų nuo politikų užgaidų ir pan., tuomet investuotojų pritraukimas ir valstybės interesas sutampa. Patyręs strateginis investuotojas, veikdamas kaip akcininkas, padėtų efektyvinti ir depolitizuoti įmones. Nepriklausomos tarybos ar valdybos yra neprasta iniciatyva. Tačiau kol vienintelė akcininkė yra valstybė, realaus depolitizavimo nebus. O juk su tinkamais investuotojais būtų galima tikėtis ir didesnės geopolitinės integracijos į Vakarus. Vakarų investuotojai, vakarietiška valdymo praktika, vakarietiška atskaitomybė. Argi tai nėra valstybės interesas dabartinių geopolitinių grėsmių fone? Galiausiai kodėl šių įmonių akcijų nepasiūlius Lietuvos piliečiams, kurie pinigus laiko iš esmės nulinių palūkanų indėliuose? Ar mes irgi – „nepatikimi“? Deja. Per pastaruosius 10 metų valstybė ne tik nepasitraukė iš verslo, bet dar labiau į jį įlindo. Savivaldybės taksi, valstybinis įmokų už kabelinę televiziją surinkimo operatorius, valstybei priklausantis interneto ir telefonijos tiekėjas – tik keletas pavyzdžių.
Taigi Saudo Arabija kviečia investuotojus į įmonę, kuri iš tikrųjų yra kone visos valstybės ramstis. Gal užteks ir mūsų politikams krūtinėmis dengti poilsio namus ir žirgynus nuo rinkos ekonomikos? Galima sutikti, kad strateginės įmonės – šiek tiek sudėtingesnis klausimas. Bet investicijos, gera vadyba dar nepakenkė nė vienai įmonei.
