Lietuvos įmonės už elektros energiją moka kone brangiausiai visoje ES. Iš žemyne esančių šalių, elektros energija brangesnė tik Italijoje. Kodėl?
Pigi energija pabrangsta Lietuvoje
Pradėkime nuo to, kad pati elektros energija yra nebrangi. 2015 metais ji kainavo vidutiniškai 4-5 eurocentus už kilovatvalandę. Tačiau tai tik pačios energijos kaina. Valstybiniai perdavimo ir skirstymo tinklai papildomai pridėjo dar apie 3,5 eurocento. Toliau prisidėjo VIAP – toks de facto mokestis už valstybės politiką. Jis sudarė 1,65 euro cento kiekvienai kilovatvalandei (apie 14 proc. galutinės kainos). Iš viso VIAP mokesčio 2015 metais bus surinkta 158 mln. eurų (2013 m. – net 267 mln. eurų). Šie pinigai daugiausia naudojami remti valstybei priklausančias elektrines ir žaliąją energiją. Strateginiams projektams, pvz. elektros jungtims, skiriamų lėšų kiekis iš VIAP yra labai mažas – mažiau nei 13 proc.
Visa ši suma yra apmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Beje, Lietuvoje akcizas, VIAP ir kiti mokesčiai irgi yra apmokestinami PVM, t.y. vienas mokestis apmokestina kitą mokestį. Todėl viską sudėję gauname apie 13 euro ct/kWh. Nors, kaip minėjau, pačios energijos kaina tesudaro tik apie trečdalį – 4-5 ct/kWh.
Brangi energija – žala ekonomikai
Brangi, o tiksliau Lietuvoje pabranginta, elektros energija yra didelė problema. Atmetus PVM ir kitus susigrąžinamus mokesčius, didelei įmonei viena kilovatvalandė vidutiniškai atsieina 11-12 euro centų. ES vidurkis – 9 euro ct/kWh. Įmonėms Suomijoje, Lenkijoje ar Estijoje kilovatvalandė atsieina atitinkamai apie 5 euro ct/kWh, 7 euro ct/kWh ir 8 euro ct/kWh (Eurostat duomenys).
Šis skirtumas yra didelis ir reikšmingas. Jei įmonė sunaudoja 70 GWh elektros energijos, tai Estijoje per metus išlaidos elektros energijai bus apie 5 mln. Eurų, Lietuvoje – apie 8 mln. eurų.
Skirtumas – apie 3 mln. eurų per metus. Jei įmonė didelė ir sunaudoja apie 200 GWh per metus, skirtumas – jau apie 8 mln. eurų. Šis skirtumas yra svarbus, sprendžiant, kurioje šalyje investuoti į naujos gamyklos statybą. Kurią šalį dėl energijos kainos rinksis aukštą pridėtinę vertę kurianti ir daug energijos naudojanti įmonė? Tikėtina, kad tą, kurioje elektros energija pigesnė.
Problemą iliustruoja ir kitas iškalbingas skaičius. Palyginkime, kiek elektra atsieina didelei, ir kiek – mažai įmonei. ES daug energijos suvartojančios įmonės už vieną kilovatvalandę moka vidutiniškai dvigubai mažiau, nei suvartojančios nedaug.
Paprastai tariant, Europoje turime normalius rinkos dėsnius – perki didesnį kiekį, moki mažesnę kainą. Lietuvoje skirtumas yra nežymus (tik apie penktadalį). Ar perki daug, ar mažai, kaina – beveik ta pati. Taip yra todėl, kad du trečdalius kainos susidaro ne rinkos santykiai. Tinklai, VIAP, PVM – čia rinkos santykių nėra, nėra kaip išsiderėti mažesnę kainą.
Ką daryti?
Yra du būdai, kaip pakreipti energetikos politiką ir VIAP. Vienas būdas – eiti politikavimo keliu ir VIAP mokestį nustatinėti pagal tai, kiek pinigų reikia valstybinėms elektrinėms ir žaliajai energijai. Trumpuoju laikotarpiu – įmanoma, ilguoju – laukia energijai imlaus verslo emigracija ar pasitraukimas iš rinkos.
Kitas kelias – eiti ekonominės logikos keliu. Pirma, netrukdyti dideliems energijos vartotojams gamintis pigios elektros energijos. Tegul didelės įmonės investuoja į apsirūpinimą pigia energija. Neapkraukime jų papildomais mokesčiais vien dėl to, kad įmonės savo pačių lėšomis sprendžia Lietuvos konkurencingumo problemas.
Antra, jei VIAP yra mokestis, už kurio lėšas valstybė „perka” energetinį saugumą, energijos „žalumą” ir panašius dalykus, tai pirkti reikia protingai. Jei perkame pvz., „žaliuosius įsipareigojimus” (iki 2020 23% proc. visos energijos turi būti pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių), tai aiškiai apsibrėžkime, kiek brangios žalios energijos mums reikia. Ir pirkime ją rinkos sąlygomis – tegul paramos gavėjai tarpusavyje konkuruoja, kas žalią energiją patieks už mažesnę kainą.
