Prieš kalbėdami apie Lietuvos miestus ir investicijas, pažaiskime trumpą protų mūšį. Klausimas Nr. 1: „Devintajame dešimtmetyje apie tris ketvirtadalius miesto pramonės griuvo. Vietinę produkciją nukonkuravo įvežtinė. Likusi gamyba išsikėlė į kitas valstybes arba ten, kur pigiau. 2000-aisiais mieste gyventojų buvo du kartus mažiau nei geriausiais laikais. Apie kokį miestą ir pramonę čia kalbu?“
Nežinote? Tada pabandykime kito miesto liūdną istoriją. Klausimas Nr. 2: „Prieš 30 metų šis miestas garsėjo savo pramonės įmonėmis, kurių produkcija buvo vertinama visoje šalyje ir už jos ribų. Įmonėje vienu metu dirbo per 20 tūkst. žmonių. Tačiau prieš 25 metus įmonė pradėjo šlubuoti, veikla sustojo arba išsikėlė į kitas šalis. Įmonei pasitraukus, 60 tūkst. gyventojų mieste nedarbas perkopė 30 proc. Koks tai miestas ir kokia pramonė?“
Sunku atsakyti, nes primena ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį po Sovietų Sąjungos žlugimo? Klausimas buvo suktas. Atsakymai: Nr. 1 – Pitsburgas, JAV, Pensilvanijos valstija, ir plieno pramonė; Nr. 2 – Andersonas, JAV, Indianos valstija, ir automobilių pramonė (konkrečiai – „General Motors“).
Mes nesame unikalūs. Gyventojų skaičiaus mažėjimas, visiškas ekonomikos persiorientavimas, miestų atsiradimas, suklestėjimas ir žlugimas yra kasdienės pasaulio realijos. Net ir JAV, kurioms niekada neteko pereiti iš komunizmo į kapitalizmą. Šios realijos yra nemalonios ir skaudžios, tačiau išsprendžiamos.
Žmonės nori uždirbti pinigų ir gerai gyventi. Pakeisti gyvenamąją vietą dažniausiai apsisprendžiama dėl ekonominių veiksnių. Kas masiškai traukia lietuvius į Didižiąją Britaniją? Kultūra, klimatas ar uždarbis? Ta pati dinamika veikia ir šalies viduje. Kodėl Vilnius yra beveik vienintelis gyventojų skaičiumi augantis miestas? Dėl pasivaikščiojimų Senamiestyje ar dėl galimybių ir atlyginimų?
Ir vėlgi – nieko naujo čia nėra. Prancūzai važiuoja dirbti į Didžiąją Britaniją, britai – į JAV. Neemigruojantys britai keliasi į Londoną ar kitus didesnius miestus. Amerikiečiai savo ruožtu – į Niujorką ar kitus metropolius. Vienas JAV žurnalistas, kalbėdamas apie skurdą JAV regionuose ir mažuose miesteliuose, net politiškai korektiškai pajuokavo, kad regionų skurdo problemą geriausiai išspręstų… bilietas į Niujorką (kalbos apie „dvi Lietuvas“ irgi, pasirodo, neoriginalios ir nukopijuotos iš kitų šalių politinės retorikos).
Kodėl žmonės vienur uždirba daugiau nei kitur? Atlyginimų dydis nemažai priklauso nuo našumo. Darbuotojų našumą savo ruožtu iš esmės lemia investuoto kapitalo kiekis. Kuo daugiau investicijų tenka darbuotojui, tuo daugiau jis sukuria. Jei žmogui liepsime kasti duobę rankomis, rezultatai bus vieni, jei duosime kastuvą – kiti, o jei atvarysime ekskavatorių – treti. Žmogaus darbštumas ar požiūris į darbą šiame pavyzdyje lemiamos įtakos neturi. Net tinginys ekskavatoriumi prikas daugiau žemės nei darbštuolis, dirbantis rankomis ar kastuvu.
Tiek ekskavatorius, tiek kastuvas yra kapitalas, investicijos. Kuo jų daugiau sukaupta, tuo žmonės našiau dirba, taigi tuo daugiau uždirba. Ryšys tarp investicijų vienam gyventojui ir vidutinio atlyginimo yra akivaizdus. Nesvarbu, ar lygintume šalis, ar Lietuvos miestus.
Beje, atlyginimai didėja tik dėl tų investicijų, kurios naudojamos kuriant ekonomines gėrybes. Tai, kuo mėgsta džiaugtis miestelių merai – už ES pinigus sutvarkyta miestelio aikšte ar parku, – yra gražūs akcentai. Bet tai nėra investicija į gamybą. Investavus milijonus į gatvių grindinį, atlyginimai miestelyje nepadidės.
Savivaldybės dažnai skundžiasi, neva jos turi per mažai galių, negali suteikti subsidijų ir pan. Tačiau ar tik subsidijos pritraukia investicijų? „Financial Times“ tyrime apie pasaulinį tiesioginių užsienio investicijų judėjimą teigiama, kad investicijų pritraukia šie veiksniai: vietinės rinkos augimo potencialias – 45 proc., buvimas šalia rinkų – 33 proc., verslo reguliavimas – 20 proc., kvalifikuota darbo jėga – 18 proc., infrastruktūra
ir logistika – 8,5 proc., gyvenimo kokybė – 5 proc., subsidijos – 4 proc., mažesnės sąnaudos – 2,5 proc.
Ką tai reiškia? Pirmų dviejų veiksnių – demografijos ir geografijos – nepakeisime. Tačiau verslo reguliavimas yra penkis kartus svarbiau nei subsidijos. Jei bent dalį energijos, eikvojamos nusiskundimams dėl negalėjimo dalyti subsidijų, nukreiptume į verslo sąlygų gerinimą, investicijų būtų kur kas daugiau. Be to, sąlygų užsiimti verslu gerinimas nieko nekainuoja. Greičiau tvarkyti popierius ir neįklampinti investicinių projektų nesibaigiančioje „derinimo“ pelkėja juk ir yra valdininkų pareiga. Juk tarnautojai paskiriami tarnauti mokesčių mokėtojams, o ne atvirkščiai.
Galima paklausti, kodėl Lietuvoje gauti leidimą, pvz., sandėlio statybai, užtrunka daugiau nei 90 dienų. Šis rodiklį paminėjau neatsitiktinai. Jie naudojami Pasaulio banko „Doing Bussiness“ šalių konkurencingumo indekse. Pagal šį rodiklį apie mus nuomonę susidaro investuotojai
Grįžkime prie investicijų ir savivaldybių. Ne vienoje investicijų pritraukimo strategijoje patariama didelį dėmesį skirti darbui su bendruomene. Patinka mums tai ar nepatinka, bet šiais interneto laikais kiekvienas nesusikalbėjimas su kaimynais rizikuoja virsti politine aktualija.
O nesutarimų tarp kaimynų visuomet kilo ir kils. Ten, kur susikerta dvejų savininkų interesai, diskusijos neišvengiamos. Kaip ne kartą juokauta, idealų gyvenimą lietuvis įsivaizduoja vos ne vienkiemyje, kur su niekuo nereikia tartis: šalia – ežeras, miškas, nėra kaimynų. Bet tuo pačiu metu iki darželio, parduotuvės, darbo vietos ir miesto centro – penkios minutės kelio. Ir dar patogiai ir dažnai važinėja viešasis transportas.
Susidaro įspūdis, kad mums trūksta susitarimo kultūros, gebėjimo kalbėtis ir suprasti kito žmogaus poziciją. Aplinkos ekonomikos vadovėliuose dažnai pateikiamas toks pavyzdys: šalia kaimelio, kuriame moterys mėgsta skalbinius džiovinti lauke, atsidaro suodinus dūmus išmetantis fabrikas, tad skalbinių lauke džiauti nebegalima. Kaip spręsti šią problemą: reikalauti, kad fabrikas būtų uždarytas ar išsiderėti iš fabriko po elektrinę džiovyklę? Nenustebčiau, jei toks civilizuotas konflikto sprendimo būdas būtų palaikytas vos ne „parsidavimu“.
Čia slypi ir kita problema: tylioji dauguma, kuriai iš tikrųjų rūpi skalbinių džiovinimas, yra užgožiama radikalios mažumos, kuriai svarbiau su kuo nors pakariauti. Spėkite, kuri grupė sulauks daugiau žiniasklaidos ir politikų dėmesio. Kiek investicijų Lietuvoje sužlugo, nes paprasti ginčai ir nesutarimai buvo politizuoti?
Taigi Lietuvos miestų ir miestelių problemos nėra unikalios ar neišsprendžiamos. Žmonės pasiliks, atvyks ir gyvens tuose miestuose, kuriuose galės užsidirbti. Didelius atlyginimus užtikrina investicijos į verslą, gamybą. Mūsų investicijų pritraukimo koziris – palankios veiklos taisyklės ir kuo mažiau biurokratinių kliūčių. Kaimynų nuomonė yra svarbi, todėl su jais reikia civilizuotai tartis, priešingu atveju gali pasipilti skundai, teisminiai ginčai ir politikų šou, kuris ne tik nesprendžia problemų, bet jas dar pagilina. Viskas atrodo gana paprasta. Tai kodėl sunku imti ir padaryti?
