Naujasis Darbo kodeksas iš pat pradžių buvo pavadintas „liberalizuojančiu“ darbo santykius. Vieni šį vardą priėmė su džiaugsmu, kiti – su neapykanta.
Deja, tuo diskusijos dažnai ir pasibaigdavo net neįsigilinus į tai, kas ten iš tiesų parašyta. Siūlomame Darbo kodekse liberalumo ar lankstumo nėra daug. Į darbo santykius įnešamas ne lankstumas, o tik modernumas, mažas žingsnelis į XXI amžių. Tačiau net ir modernumo užuomazgos yra smarkiai apribotos. Labai išplečiama profsąjungų galia, prikuriama daug biurokratijos.
Tenka konstatuoti, kad naujasis Darbo kodeksas – vienas žingsnis į priekį ir trys žingsniai atgal. Štai naujausias nesuvokiamas užmojis – įpareigoti darbdavius darbuotojų skatinimui skirti ne mažiau kaip ketvirtadalį pelno. Įmonė jau sumokėjo atlyginimus, premijas, bet turės atiduoti didelę pelno dalį. Tokio populistinio mosto autoriams nesvarbu, kaip tai įvertintų užsienio investuotojai, nesvarbu, kad galbūt šie pinigai turėjo būti skirti verslo plėtrai ir naujoms darbo vietoms kurti.
Vienas didžiausių naujojo Darbo kodekso privalumų yra tai, kad jis numato daugiau darbo sutarčių formų, pavyzdžiui – galimybę sudaryti projektinio darbo sutartis, t. y. su darbdaviu sutarti, kad darbo sutarties esmė – sukurti konkretų produktą. Tad ir darbo sutartis truks tol, kol produktas bus sukurtas. Tai suteiktų įmonėms lankstumo planuojant veiklą, o žmonėms tai bus nauja galimybė įsidarbinti. Tačiau, apsisprendę dėl naudingos nuostatos, politikai ją apkrauna tartis trukdančiais apribojimais. Išlieka reikalavimai, kiek galima dirbti ir kiek – ilsėtis. Atlyginimas ir toliau privalės būti mokamas bent kartą per mėnesį, o ne, pavyzdžiui, pasibaigus projektui. Ir apskritai tokių sutarčių negalės būti daugiau kaip dešimtadalis visų įmonės sutarčių.
Kitas žingsnis į priekį – numatyta galimybė sudaryti naujos formos – nenustatytos apimties darbo sutartis. Jų esmė, kad su darbdaviu sutari, jog dirbsi, bet tiksliai nesutari, kiek ir kada. Tokia sistema turėtų būti patogi žmonėms, dirbantiems lanksčiu grafiku (pvz., studentams), tiems, kurie nori užsidirbti papildomai, bei tiems, kurie norėtų darbuotis keliose darbovietėse. Apie tai, kiek ir kada reikės dirbti, darbdavys privalės pranešti prieš penkias dienas. Jei praneš vėliau, o jūs jau turėsite kitų planų, į darbą eiti neprivalėsite. Tačiau ir čia siūlomi nereikalingi apribojimai. Tokių sutarčių nebūtų galima sudaryti dirbti statybos darbus ir namų ūkyje. Kodėl? Paaiškinimo nėra. Neaišku ir kam būtų naudinga numatoma minimali trukmė – aštuonios valandos per mėnesį arba reikalavimas mokėti už jas, net jei nedirbama. Nors darbuotojas tokių sutarčių gali sudaryti daug. Ir vėl – tokių sutarčių įmonėje negalės būti daugiau kaip 10 procentų.
Ir šių sutarčių skaičius apribotas – jas galima sudaryti tik su dešimtadaliu visų įmonės darbuotojų. Jei jau sutinkame, kad lankstumas yra naudingas, juo reikia leisti pasinaudoti daugiau žmonių, ne tik dešimtadaliui.
Bet didžiausia blogybė, kad sudaryti terminuotas sutartis bus sudėtingiau nei dabar – vietoj maksimalios 5 metų trukmės bus galimi tik dveji metai. Dabar naujai kuriamoms darbo vietoms galima sudaryti ir nuolatinio pobūdžio terminuotą darbo sutartį, o pagal naująjį Darbo kodeksą – tik su profsąjunga pasirašytoje kolektyvinėje sutartyje. Be to, dirbantieji pagal terminuotą sutartį dar turės mokėti ir didesnius mokesčius.
Darbdaviai ne kartą pabrėžė, kad didelės atleidimo išlaidos yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių vengiama kurti naujas darbo vietas. Tačiau ir šioje srityje naujasis Darbo kodeksas suteikia mažai lankstumo.
Pavyzdžiui, ar iš tikrųjų darbuotoją bus galima atleisti be jo kaltės per tris dienas? Sumokėjus metų atlyginimą – taip, bet tik tokiu atveju. Natūralu, kad ši nuostata skirta išskirtiniams atvejams, nes švaistytis metų atlyginimais šiaip sau vargu ar kas norės. Apskritai, 12 mėnesių išeitinė kompensacija yra per didelė, užtektų ir 6 mėnesių kompensacijos, taip, kaip buvo numatyta anksčiau. Iš tikro, lengviau atleisti bus galima tik asmenis, įmonėje dirbusius trumpiau nei metus. Juos įspėti reikės prieš dvi savaites, o išeitinė išmoka irgi bus mokama tik už dvi savaites. Tačiau jei dirbate ilgiau kaip metus, įspėti apie atleidimą bus privaloma ne vėliau kaip prieš mėnesį (dabar – prieš du mėnesius). Jei turite vaikų iki 14 metų arba jums iki pensijos liko 5 metai, įspėti bus privaloma prieš 2 mėnesius (dabar – 4 mėn.). Neįgaliesiems ir tiems, kam iki pensijos liko dveji metai, įspėjimas įteikiamas prieš 3 mėnesius. Jei turite vaiką iki trejų metų, jūsų atleisti beveik neįmanoma, nebent padarytumėte šiurkštų nusižengimą.
Minėtos nuostatos lyg ir leistų dirbti šiek tiek moderniau. Bet yra ir kita naujojo Darbo kodekso ypatybė – daugybė įpareigojimų darbdaviui ir daug teisių profsąjungoms.
Visų pirma, darbdaviai profesinėms sąjungoms, darbo taryboms ar darbuotojų patikėtiniams privalės teikti šūsnis popierių.Kiek žmonių darbovietėje dirba ne visą darbo dieną ir kiek jie uždirba. Kiek žmonių dirba pagal terminuotas, kiek – pagal nuotolines, kiek – pagal laikinąsias sutartis. Negi tikrai norint užtikrinti vienų darbuotojų teises būtina pažeisti kitų, konfidencialą informaciją apie vienus darbuotojus perduodant į kitų rankas?
Be to, kiekvienoje įmonėje reikės įdiegti darbo užmokesčio apskaičiavimo sistemas ir jas paviešinti. Paprastai tariant, turėtų būti aiškiai ir viešai aprašyta, kiek ir kodėl uždirba mechanikas, inžinierius ir t. t. Kam to reikia – nelabai aišku. Tai – žingsnis darbo užmokesčio valstybinio reguliavimo link. Dar daugiau, jei užmokestį už darbą reikėtų keisti (pvz., didinti atlyginimą, premijuoti ir pan.) tik laikantis nustatytų sistemų, tai sumažintų atlyginimo nustatymo lankstumą, trukdytų darbuotojui ir darbdaviui lanksčiai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.
Aiškaus pagrindo neturinčių nuostatų naujajame kodekse yra ir daugiau. Pavyzdžiui, minimalų darbo užmokestį bus leidžiama mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. O jei dėl tam tikros kvalifikacijos darbuotojų pertekliaus jų darbo kaina nukris iki nekvalifikuoto darbo kainos lygio? Draudžiant tokiems asmenims dirbti už rinkos kainą dar didesnė jų dalis liks bedarbiai. O kas apskritai yra „kvalifikuotas“ ar „nekvalifikuotas“ darbuotojas? Nėra paprastų būdų tai nustatyti ir dėl to gali kilti daug teisinių ginčų.
Naujasis Darbo kodeksas turėjo būti didelis žingsnis darbo santykių lankstumo kryptimi. Akstinas kurti naujas darbo vietas, pritraukti daugiau investicijų ir išlaikyti esamas. Darbo kodeksą reikia taisyti ne dėl to, kad jis įveda per daug lankstumo ir pasirinkimo, o todėl, kad lankstumo ir pasirinkimo yra per mažai. Jei kas ir turėtų piketuoti, tai ne profsąjungos, o norintys dirbti ir užsidirbti, modernūs XXI amžiaus žmonės.
