Prezidentė vetavo naująjį Darbo kodeksą (DK). Prezidentė siūlo taisyti 22 nuostatas iš 260-ies.
Jei DK grąžinamas Seimui dėl kelių pakeitimų, kurie nekeičia naujo DK esmės, tuomet veto – per griežtas ir per rizikingas žingsnis. Smulkius pakeitimus DK Seimas gali priimti ir vėliau.
Jei DK vetuojamas tam, kad nebūtų priimtas šio Seimo, tai – dar rizikingesnis žingsnis. Ar ateinantis Seimas bus kokybiškesnis už dabartinį? Jei DK vetuojamas apskritai, tuomet šis veto būtų progreso priešininkų pergalė. Paprastai tariant, Lietuvos modernėjimas atšaukiamas neribotam laikui. Susidaro įspūdis, kad diskusijoje laimėjo ne faktai, o retorika.
Pažiūrėkime į konkrečią kritiką, dėl kurios naujas DK buvo vetuotas.
Pirma, neva, trūksta nuostatos, kad DK yra aiškinamas darbuotojo naudai. Tokia nuostata galima, ji buvo ir anksčiau, buvo ir viename iš naujojo DK variantų. Bet tai yra labiau deklaratyvi, nei reali nuostata. Ypač jei kildinama iš Konstitucijos. Raskite man Lietuvos teismą, kuris byloje išaiškintų, kad Darbo kodeksas yra aiškinamas ne darbuotojo, darbdavio naudai. Dėl tokios deklaratyvios nuostatos naujas DK veto nenusipelnė.
Antra, sakoma, kad socialiai pažeidžiami darbuotojai turi būti dar labiau apsaugoti. Bet jie ir taip yra apsaugoti. Įspėjimo terminai dvigubinami ar trigubinami, nėščiųjų atleisti iš darbo iš esmės neįmanoma ir pan. Sutinku, socialiai pažeidžiamus žmones reikia globoti. Bet tikrai socialiai pažeidžiamus žmones reikia saugoti per socialinę paramą, o ne Darbo kodeksu, kuris taikomas iš esmės visiems darbuotojams. Nebent manytume, kad visi darbuotojai Lietuvoje yra ypač socialiai pažeidžiami. Bet tada mes turime daug daugiau problemų nei naujas DK.
Trečia, sakoma, kad reikia įtvirtinti teisę pasirinkti laisvai pasirinkti darbą? Kur naujasis DK tai draudžia? Tai smulkmena, o ne priežastis vetuoti DK.
Ketvirta, siūloma išbraukti nenustatytos apimties darbo sutartis. Kaip ir ne kartą minėjau – jos nėra nukreiptos prieš darbuotojus. Atvirkščiai, dirbantiems nereguliariai, jaunimui ir pan., jos būtų labai naudingos. Jau ir taip įdėtas saugiklis, kad tokių sutarčių įmonėje negali būti daugiau nei dešimtadalis. Baimės, kad visų žmonių darbo sutartys bus perrašytos į nenustatytos apimties yra elementariai neįmanomos. Nenusipelno veto, geriausiu atveju Prezidentūros pateikto projekto išbraukti jas iš naujo DK, jau po jo priėmimo.
Penkta, Prezidentė siūlo, kad terminuotos sutartys nuolatiniam darbui būtų leidžiamos tik per kolektyvines sutartis. Bet juk tai prasta ir sena praktika. Juolab, kai naujajame DK, tokių terminuotų sutarčių skaičius buvo apribotas iki 20 proc. įmonėje. Beje, terminuotos sutartys nuolatiniam darbui – tai vienas iš Pasaulio banko vertinamo darbo reglamentavimo lankstumo kriterijų. Geriausiu atveju – nuostata, kurią reikėtų patikslinti, pažiūrėjus, kokia praktika susiklostys darbo rinkoje, ar nebus piktnaudžiavimu ir pan. Bet ne priežastis vetuoti DK.
Ką gi, išleidus septynženklę sumą, ilgai prasiginčijus ir prilaužius iečių, vieno svarbiausių įstatymų likimas pakibo ant plauko. Taip, naująjį DK galima kritikuoti. Bet tik dėl to, kad laisvės ir pasirinkimo jame per mažai.
