Didžiąją mūsų sunešamų mokesčių dalį suvalgo trys sritys – pensijos, švietimas ir sveikatos apsauga. Apie šeštadalį viso biudžeto išlaidų sudaro išlaidos švietimui – apie 1,6 milijardo. Taigi, norint mokytojams padidinti atlyginimus, efektyvinti reikia pačią švietimo sistemą. Klausimas – kaip.
Konkurencija. Efektyvumo galima siekti dviem labai skirtingais modeliais. Pirmas – konkurencija. Leisti (ar net skatinti) mokyklas konkuruoti tarpusavyje.
Taikant šį modelį būtų svarbūs du principai. Pirmiausia valstybė (mokesčių mokėtojai) finansuoja ne mokyklas, o moksleivio išsilavinimą. Tai galima padaryti taikant krepšelio ar kokį kitą mechanizmą, kurio esmė – mokykla gauna pinigus už moksleiviui suteikiamą išsilavinimą. Antra, moksleiviai (tiksliau – jų tėvai) turi pasirinkimo laisvę, kurioje mokykloje mokytis.
Geresnes švietimo paslaugas teikiančios mokyklos pritrauktų daugiau mokinių ir daugiau lėšų. Turėdamos daugiau lėšų jos galėtų samdyti geresnius mokytojus, turėtų gražesnes klases. Ir atvirkščiai. Prastesnės mokyklos prarastų geriausius mokytojus, moksleivius, bankrutuotų ir užsidarytų. Bankrutavusių mokyklų moksleiviai rinktųsi likusias geresnes mokyklas. Ilgainiui išliktų tik geriausios.
Neatmestinas ir kitas variantas: prastos, bankrutuojančios mokyklos taptų sėkmingai veikiančių mokyklų padaliniais. Nauji šeimininkai pakeistų vadovus, dalį darbuotojų ar kitaip pertvarkytų prastą mokyklą.
Konkurencijos sąlygomis būtent tėvai renkasi geresnę paslaugą teikiančias mokyklas. Ir būtent tie pasirinkimai lemia, kurios mokyklos suklesti, o kurios – užsidaro.
Tinklo valdymas. Kitas būdas – savivaldybei valdyti visą mokyklų tinklą. Silpnesnes mokyklas priversti pasitempti, pustuštes mokyklas pertvarkyti ar uždaryti be didesnių ceremonijų. Jei reikia, mokyklas jungti, specializuoti, versti dalytis patalpomis (pvz., sporto salėmis). Galbūt mokyklą iškelti į kitą pastatą. Reikalui esant iš vienos mokyklos į kitą perkelti mokytojus ar net administraciją, net juos atleisti.
Tokioje sistemoje individuali mokykla nėra svarbi, svarbiau, kad efektyviai veiktų visas tinklas. Ši sistema gali veikti ir su moksleivio krepšeliu, bet gali ir be jo. Tačiau svarbu, kad gerai savo mokyklų tinklus tvarkančios savivaldybės sutaupytus pinigus galėtų pasilikti sau ar bent toliau investuoti į švietimą, o ne tiesiog atiduotų atgal į valstybės biudžetą.
Žinoma, efektyviai valdant visą tinklą pustuščių mokyklų irgi neliktų. Tiesiog šiuos sprendimus priimtų ne tėvai, o tinklo valdytojas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija.
Kuris modelis geresnis? Abu turi ir privalumų, ir trūkumų. Simpatijas vienam ar kitam modeliui veikia ir politinės pažiūros, ir įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Tačiau rezultatas būtų labai panašus – jokių pustuščių ar prastas paslaugas teikiančių mokyklų.
Kaip yra Lietuvoje? Prieš puolant ginčytis, kuris modelis labiau tinka Lietuvai, geriau išsiaiškinkime, kokią sistemą mes turime šiandien. Viena vertus, Lietuvoje veikia mokinio krepšelio sistema, būdinga konkurencijos modeliui. Mokyklos, pritraukiančios daugiau moksleivių, pritraukia ir daugiau lėšų. Ir atvirkščiai, moksleivių nesurenkančios mokyklos lėšų ugdymui pritraukia mažiau. Prielaidų vienoms mokykloms klestėti, o kitoms užsidaryti yra.
Kita vertus, mokinio krepšelis – nevienodo dydžio. Per dešimtmetį mokinio krepšelio sistema tapo iškreipta. Pavyzdžiui, daugiau lėšų skiriama prastai moksleivius surenkančioms mokykloms, mokykloms kaimuose ir pan. (skiriant didesnius mokinio krepšelio koeficientus mažesnėms mokykloms). Absurdiška, bet šiuos krepšelio sistemos iškraipymus politikai įdiegė bandydami apsaugoti kai kurias mokyklas kaip tik nuo krepšelio poveikio!
Be to, dabar aplinkos lėšos, t.y. pinigai, kuriuos pati savivaldybė (ne Švietimo ir mokslo ministerija) skiria pastatų išlaikymui ir aptarnaujančiam personalui, skiriami ne krepšelio principu. Pinigų pastatams išlaikyti mokyklos gauna ne pagal tai, kiek turi moksleivių, bet pagal tai, kiek pinigų reikia pastatui. Tai yra efektyvumo trukdis. Nepriklausomai nuo to, kurį modelį esame pasirinkę taikyti.
Pinigų dalijimas pagal pastato poreikius kertasi su konkurencijos principu, nes mokyklos gauna pinigus ne pagal tai, kiek jos pritraukia mokinių. Kaip ir aplinkos pinigų kišimas į pustuštę mokyklą yra neefektyvus tinklo valdymo požiūriu. Neefektyvios tinklo dalys „nutraukia“ pinigus nuo geriau veikiančių mokyklų ir mažina viso tinklo efektyvumą.
Tai patvirtina rezultatai. Konkurencijos sąlygomis mokyklos, kuriose vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 50 kv. metrų, paprasčiausiai neišsilaikytų ir jau seniai būtų bankrutavusios. Jų moksleiviai dabar mokytųsi kitose mokyklose, kur pinigai būtų skiriami ugdymui, o ne pustuštėms patalpoms šildyti.
Neegzistuotų tokios mokyklos ir jei būtų efektyviai valdomas visas tinklas. Nė vienas kompetentingas tinklo valdytojas to netoleruotų. Tokia mokykla būtų pertvarkyta, sujungta, pakeisti vadovai ar galų gale uždaryta. Tokių mokyklų, kur vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, Lietuvoje yra apie penktadalį.
Švietimas valdomas pagal abiejų modelių blogiausius bruožus. Prastai veikiančios ir seniai bankrutuoti turėjusios mokyklos palaikomos finansinėmis injekcijomis. Savivaldybės kiša pinigus į pustuščius pastatus. Švietimo ministerija vis labiau iškreipia moksleivio krepšelio metodiką, kad tik pateisintų didesnių lėšų skyrimą veikti nebeturinčioms mokykloms. Vietiniai politikai sutartinai kaltina krepšelio sistemą, sabotuoja neefektyvių mokyklų uždarymą, postringauja, kad konkurencijai švietime ne vieta, ir pasakoja, kad reikia matyti ne atskiras mokyklas, o visą tinklą.
Bet vos tik kas nors nori pradėti rūpintis mokyklomis kaip tinklu, t.y. prastas mokyklas sujungti, reformuoti, iškelti į kitą pastatą (ar, neduokdie, uždaryti), politinė retorika staigiai apsiverčia. Pradedama kalbėti apie mokyklų teisę veikti, primenamas mokyklos ar jos pastato unikalumas. Staiga visiems tampa būtina mokytis toje ir tik toje mokykloje. Argumentai, kad moksleiviams nieko nenutiks, jie galės mokytis kitose mokyklose – ignoruojami. Kalbos apie tinklą – išgaruoja. Prasideda vietos politikų akcijos „išgelbėkime mokyklą“. Staiga atsiranda labai susirūpinusių Seimo narių.
Beveik kiekvieni metai yra ikirinkiminiai: turime Seimo, savivaldybių ir dar prezidento bei Europos Parlamento rinkimus. Reikalingi, bet nepopuliarūs sprendimai atidedami ateičiai. Bet ateityje vėl bus rinkimai.
Ar įmanoma pabėgti iš šio užburto rato?
Valios pastangomis. Kaip sakė išmintingas žmogus: „Politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.“
