Kada žinai, kad priėmei blogą sprendimą? Kai tave puola sveikinti Venesuela, Kuba ir kitos šalys, kurių ekonomikas sugriovė populistinė kairioji politika. Sveikinimai pasipylė iškart po graikų „Ne“.
Kaip pastebi ne vienas objektyvus stebėtojas, daugelis graikų balsuodami referendume greičiausiai net nesuprato, prieš ką buvo jų „Ne“. „Ne“ virto savotišku pasipriešinimu blogam gyvenimui. Tačiau visi suaugę žmonės turėtų suprasti, kad joks referendumas neišspręs tikrų ekonominių problemų. Galime suorganizuoti kad ir dešimt referendumų ir pasakyti griežtą „Ne“ badui pasaulyje. Tačiau nuo žodžių duonos neatsiras.
Iš esmės pripažįstama, kad viena iš didžiųjų Graikijos ydų – balsų pirkimas įdarbinant žmones į viešąjį sektorių. Apie 700 tūks. darbuotojų valstybės sektoriuje sukūrė „neatleidžiamųjų“ klasę.
Premijos biurokratams už darbą kompiuteriu. Premijos miškininkams už darbą lauke. 14 mėnesinių atlyginimų per metus (per priedus ir premijas). Mirusių viešojo sektoriaus darbuotojų pensijų paveldėjimas. Valstybinių avialinijų darbuotojų šeimos narių skraidymas už dyką.
Ne veltui vienas iš pirmųjų socialistinės „Syrizos“ veiksmų buvo stabdyti viešojo sektoriaus reformas, stabdyti atleidimus, iš naujo įdarbinti tūkstančius atleistųjų. Graikijoje klasių kova XXI a. mutavo į mokesčių naudotojų kovą su mokesčių mokėtojais.
Galų gale, jei graikai būtų įgyvendinę bent dalį kreditorių pasiūlytos iš minimalios 15 mlrd. eurų privatizavimo programos (pvz., pritraukti investicijų į valstybės valdomas komercines įmones), piniginių problemų dabar gal net ir nebūtų. Be to, investuotojai būtų reformavę neefektyviai veikiančias valstybės įmones ir pakėlę ekonomikos konkurencingumą. Bet tam smarkiai priešinosi būtent socialistai ir viešojo sektoriaus profsąjungos.
Savo ekonomines problemas sukūrė pačios Graikijos valdžia. Ne užsienio kreditoriai ir ne „troika“. Finansų krizė tik apnuogino fundamentalias ekonomikos problemas, besisplėpusias po pigių pinigų sluoksniu. Panašiai, kaip kritusios naftos kainos išryškino dabartinės Rusijos problemas.
Mes pelnytai didžiuojamės, kad mes – ne Graikija. Tikiuosi, taip išliks ir ateityje.
Bet nepamirškime, kad Lietuvoje valstybė tiesiogiai valdo daugiau kaip 150 komercinės paskirties įmonių. Savivaldybės – dar apie 300. Ar visos šios įmonės yra ekonominio efektyvumo etalonai? Užtektų patikrinti, kiek, pvz., savivaldybės įmonėse dirbančių žmonių yra „partiniai“. Kiek įmonių vadovų anksčiau buvo (ar tebėra) politikos veikėjai. Kas nors ims rimtu veidu tvirtinti, kad visi jie įdarbinti pagal kompetenciją? (o jei kompetetingus specialistus verčia stoti į partijas – tai dar didesnė problema).
Iš viso Lietuvoje yra daugiau negu milijonas dirbančiųjų. Viešajame sektoriuje dirba apie 370 tūkst. žmonių iš 1,3 milijono dirbančiųjų (28,5 proc.) Rodiklis – dar prastesnis nei Graikijos (ten – apie 24 proc.). Lietuvoje vien valstybės tarnautojų per 10 metų padaugėjo nuo 18 tūkst. iki 28 tūkst. Kokia Lietuvos viešojo sektoriaus optimizavimo vizija? Laukti, kol visi išeis į pensiją?
O dar prisiminkime, kad kas trečias žmogus gauna kokią nors pensiją. Pensijų gavėjų yra per milijoną, iš jų senatvės pensiją gauna apie 600 tūkst.
Tad potencialo tapti Graikija – yra. Pirma, neoptimizuokime viešojo sektoriaus. Antra, prasta verslo politika ir neatsakingomis kalbomis išvarykime pelningas Lietuvos įmones į Estiją ar Olandiją. Trečia, praleiskime progas pritraukti užsienio investicijų ir pradėti gaminti aukštos pridėtinės vertės produktus. Ketvirta, prižadėkime rinkėjams kažką „sugrąžinti“ ar „kompensuoti“… Ir po dešimt-dvidešimt metų galėsime rengti savo referendumą su klausimu „Ar pritariame blogam gyvenimui?“
Protingi mokosi iš kitų klaidų. Pažiūrėkime į dabartinę Graikiją ir pasižadėkime neleisti taip įvykti Lietuvoje.
