Tai, kad ištekliai yra riboti, dažnas sužino dar pirmose ekonomikos pamokose. Ir iš tikrųjų visas mūsų gyvenimas ar net visa žmonijos istorija yra nesibaigiantis uždavinys, kaip panaudoti ribotus išteklius neribotiems žmonių norams patenkinti.
Mintis apie ribotus išteklius išryškėja Holivudo distopiniuose filmuose, pavyzdžiui, juostoje „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“). Nesvarbu, žiūrėsite 1980-ųjų ar 2015-ųjų versiją, žinutė aiški – žmonių gyvenimas yra nesibaigianti ir nežmoniška kova dėl gerovės trupinių. Tas, kas kontroliuoja benzino gamybą („Pašėlęs Maksas 2“), kiaulių mėšlą („Pašėlęs Maksas 3“) ar vandenį („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“), tas valdo visuomenę. Beje, pastebėkite, kaip filmuose atsispindi tuometės aktualijos. 1980-aisiais JAV dar skaudžiai atsiminė 1973 ir 1979 m. naftos embargą. XXI a. antrajame dešimtmetyje į popkultūrą prasimušė isterija, kad pritrūks geriamojo vandens.
Rūpestis dėl išteklių ribotumo nėra mūsų laikų produktas. Dar Robertas Malthusas XVIII a. stebėdamas valstiečius išmąstė, kad žmonių daugėja geometrine progresija, o maisto gamyba auga tik aritmetine. Todėl, pasak R. Malthuso, kada nors Žemės gyventojų bus per daug, o maisto – per mažai. Tada prasidės žūtbūtinė kova dėl to, kas gaus suvalgyti kaimyno šunį. R. Malthusui „Pašėlusio Makso“ filmai būtų patikę.
Baimė, kad kuris nors išteklius tuoj baigsis, nėra tik popkultūros ar vienišo dvasininko pamąstymai. 1970-aisiais daug kas aiškino, esą juodasis auksas baigsis jau 2000-aisiais. Po 2005 m. naftos kainų šuolio daugybė žmonių neužsičiaupdami šnekėjo apie pasiektą viršūnę: juodojo aukso gavyba mažės, o kaina šoks iki 250 JAV dolerių už barelį. Bet dabar nafta kainuoja 45 dolerius, jos pripumpuojama kaip niekad daug. Pasaulio pabaigos šaukliai nutilo arba apsimeta prieš 10 metų sakę kažką kita (beje, Lietuvos energetikos strategija vis dar tokia, lyg nafta kainuotų 145 dolerius už barelį).
Dar XVII a. Anglijoje susirūpinta, kad pagrindinis energijos šaltinis – medžiai – kertami greičiau, nei atauga. Akmens anglys dėl savo negrynumo negalėjo sėkmingai būti naudojamos pramonėje. Piršosi išvada: tuoj pritrūkus medienos Anglijos laukia pražūtis. Bet… žmonės atrado, kad kaitinant anglis nešvarumai pasišalina ir jos lieka beveik grynos – tai koksas, kurį galima naudoti visur. Vietoj nuosmukio Anglija sulaukė pramonės perversmo.
Kitas pavyzdys. Švariai degantys banginio taukai milijonams žmonių atnešė šviesą į namus. Kadangi šviesoje gyventi visiems labai patiko, XIX a. viduryje banginių sumedžiota per daug, o banginio taukų kaina išaugo keturgubai. Bet tragedija neįvyko. Ankstyvieji naftininkai surado, kaip iš žalios naftos išgauti žibalą. Rezultatas – daugiau ir pigesnės šviesos visiems (žibalas kainavo 20 kartų pigiau nei banginio taukai). Vėliau naftininkai išmoko išgauti ne tik žibalą, bet ir benziną, dyzeliną, visas kitas medžiagas, be kurių dabar neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Klaidinga būtų manyti, kad mums tiesiog pasisekė. Bet jei nebūtų trūkę medžių, greičiausiai niekas nebūtų eksperimentavęs su anglimis. Jei nebūtų pabrangę banginio taukai, niekas nebūtų investavęs į paieškas, ką būtų galima išgauti iš dvokiančio juodo skysčio. Technologinis progresas vyksta ne šiaip sau, ne atsitiktinai, o tik dėl tikslingų investicijų, žmogaus mąstymo ir darbo. Duok žmogui dykynę, ir protas ją pavers žydinčiu sodu. Duok žmogbeždžionei naftos ir, geriausiu atveju, ji šioje išsivolios.
Ar tai reiškia, kad esame apsaugoti nuo „Pašėlusio Makso“ ateities vizijos? Optimizmo priežastis – žmogaus protas. Jei protui netrukdoma veikti, net ir po branduolinės katastrofos kūrybingos asmenybės atkurs civilizaciją. Pesimizmo priežastis – žmogaus protą galima suvaržyti ar net nužudyti. Šiaurės Korėja seniai gyvena XXI a. „Pašėlusio Makso“ sąlygomis – šalies gyventojai nuolat kenčia alkį ir jaučia mirties baimę. Ten žmogaus protą pavergė kvaila komunistinė ideologija ir valstybės represinis aparatas.
Ištekliai yra riboti. Bet tai tik dalis tiesos. Matydamas trūkumą žmogus taupo, ieško alternatyvų. Žmogaus protas, ko gero, yra vienintelis išteklius, kuriuo verta rūpintis. Kad jis nebūtų įkalintas biurokratų pinklėse ar plėšikų naguose. Pirmu atveju kurti neapsimoka, nes draudžia kvailos taisyklės. Antru atveju kurti neapsimoka, nes darbo vaisius pasiima ne kūrėjai, o plėšikai. Tad, jei nenorime gyventi „Pašėlusio Makso“ pasaulyje, rūpinkimės ne tuo, ar pritrūks naftos, o ar nepristigs proto.
