Nuo pirmųjų pažadų pastatyti naują atominę elektrinę jau praėjo dešimt metų. Iki 2008 m. valdžia žadėjo naują AE. 2008 m. pasikeitusi valdžia kritikavo prieš tai dirbusią valdžią dėl AE, bet irgi žadėjo naują. 2012 m. atėjusi valdžia naujos AE jau nebežadėjo.
Pažadai pažadais, bet iki 2009-ųjų didelę dalį elektros energijos pirkome iš senos atominės elektrinės Lietuvoje. Nuo 2009 m. nemažą dalį energijos perkame iš senų elektrinių ne Lietuvoje. Ir jei ne tos senos elektrinės ir importas, už elektros energiją, greičiausiai, būtume mokėję daug daugiau.
Nauja valdžia irgi kritikuoja prieš tai buvusias valdžias, bet vietoje AE žada darnų vystymąsi. Tarp planų – vartotojai turėtų pirkti mažiau importinės elektros energijos, daugiau – vietinės. Taip pat žadama daugiau atsinaujinančios elektros energijos nedidinant kainų vartotojams. Nei vienas iš užmojų nėra naujas, bet pasižadėjimas nebranginti elektros energijos yra ypač sveikintinas, nes brangesnė energija turėtų mažiausiai dvi neigiamas pasekmės.
Pirma, tai nepagerintų gyventojų finansinės sveikatos. Palyginus su gyventojų pajamomis, elektros energija Lietuvoje nėra pigi. Jau dabar elektros energijos kilovatvalandė yra brangesnė nei šilumos. Bet kadangi elektros suvartojame daug mažiau, „sąskaita už elektrą“ dar netapo aktualija. Ateityje elektros vartojimas namuose augs, tad yra ir nemaloni tikimybė, kad elektros kainos taps tokiu pačiu politiniu alergenu kaip šilumos kaina.
Antra, brangi energija nepadėtų ir Lietuvos pramonės įmonėms. Šiuo požiūriu įmonių situacija kur kas prastesnė nei gyventojų, nes ne vienas konkurentas Baltijos regione ar Rytų Europoje elektros energiją perka pigiau. Papildomas energijos brangimas sumažintų Lietuvos įmonių konkurencingumą. Žiūrint plačiau, noras daugiau elektros pagaminti Lietuvoje – greičiau yra priemonė, o ne tikslas. Jei Lietuvos gaminama elektros energija bus tokia pigi, kad vartotojai ją rinksis patys – puiku. Jei vartotojai bus verčiami pirkti Lietuvoje pagamintą energiją (arba bus draudžiama pirkti importuojamą), tada energija brangs, su visomis iš to sekančiomis neigiamomis pasekmėmis.
Bet jei neginčyti programos tikslo – daugiau elektros energijos gamybos Lietuvoje – kas galėtų investuoti į naujas elektrines Lietuvoje? Pirma, atsinaujinančios energetikos sektorius. Tai, beje, sparčiai plėtojosi Lietuvoje pastaruoju metu. Nesiginčijant dėl technologinių dalykų (pvz., ar visad šviečia saulė), galima kelti platesnį klausimą, kiek šis plėtojimasis buvo nulemtas technologijų progreso, ir kiek – subsidijų. Jei plėtra vyks dėl to, kad energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių smarkiai pigs – puiku. Ir atvirkščiai, jei plėtra vyks tik dėl subsidijų, tuomet tai būtų labai prastas ateities scenarijus. Ilgalaikis ekonomiškai nepasiteisinančios energijos subsidijavimas nesprendžia problemos: energija vis tiek išlieka brangi, tik už ją sumoka kažkas kitas.
Antra, pastaruoju laikotarpiu dideles ambicijas gaminti energiją rodo valdiškas kapitalas. Turint valdiško kapitalo, daug turto, palankų požiūrį iš valstybės ir žemas palūkanas, pastatyti elektrinę nėra sunku. Tik čia kyla aibė kitų klausimų. Kaip užtikrinti, kad valdiško kapitalo įmonė konkuruotų vienodomis taisyklėmis su privačiomis elektrinėmis? Ar valstybės funkcija užsiimti energijos gamybos verslu? Ir kaip tai dera su europinėmis nuostatomis, kad energijos gamyba ir jos perdavimu turėtų užsiimti skirtingi žaidėjai? Jei energija pigs tik todėl, kad valdiškai įmonei bus sudarytos itin palankios sąlygos, galima pagrįstai spėlioti: jei tokias sąlygas būtų gavusios visos įmonės, gal energija atpigtų dar daugiau? Būtų galima paklausti ir kaip tai dera su kitu Vyriausybės prioritetu – išskaidytosios energetikos plėtra. Anot Vyriausybės programos, įrenginius galėtų statyti vartotojai: namų ūkiai, bendruomenės, smulkusis verslas ir viešojo sektoriaus subjektai.
Trečias ir labai dažnai ignoruojamas žaidėjas šioje mozaikoje yra didelės pramonės įmonės Lietuvoje. Pasaulinėje praktikoje neretas atvejis, kai stambūs energijos vartotojai investuoja į savo elektrines (pvz., Olkiluoto atominės elektrinės vieni iš savininkų yra Suomijos įmonės). Taip dažniausiai būna ir paprasčiau ir pigiau. Galų gale gal net teisingiau, nes didelius energijos poreikius turi įmonės, o ne buitiniai vartotojai. Kelioms valandos dingusi elektra bute yra nepatogumas, tačiau įmonei tai gali reikšti milijoninius nuostolius.
Juolab kad Vyriausybės programoje numatyta remti efektyvesnį energijos naudojimą pramonės įmonėse. Galima būtų nuspėti, kad valdiškų patarimų, kaip taupyti energiją privačioms įmonėms nereikia. Galbūt protingiau būtų netrukdyti Lietuvos įmonėms statytis savo elektrines už savo pinigus, leisti apeiti skirstomuosius tinklus statant tiesiogines linijas tarp vartotojo ir gamintojo. Jei valdžia žada pokyčius, tai šis būtų vienas iš svarbesnių ir seniai lauktų.
Energetikos politikos tikslas turi būti vartotojai. Elektrinės, elektros stulpai ar taisyklės – yra tik priemonės šiam tikslui pasiekti. Šito pokyčio mąstyme apie energetiką labai reikia.
