JAV šis antiliberalizmas keistą oranžinę formą įgauna Donaldo Trumpo pavidalu. Vakarų Europoje – radikalių politinių jėgų iškilimu. Net mūsų kieme – Rytų Europoje, kai kurios šalys lipa ant socializmo ir nacionalizmo grėblio. Kas galėjo pagalvoti, kad pvz., Vengrija, 1956 m. miesto mūšyje deginusi Sovietų tankus, po šešiasdešimties metų kurs „anti-liberaliąją demokratiją“?
Antiliberalizmas, autoritarizmas ir populizmas šiandien žengia koja kojon. Kolegos iš Švedijos „Timbro“ tyrimų centro skelbia duomenis, kad apie penktadalis Europos rinkėjų renkasi kairiuosius ar dešiniuosius autoritarinius populistus. Aišku, ne visi autoritarai yra populistai (ir atvirkščiai), tačiau „Timbro“, išskiria kelis bendrus bruožus.Pirma, „elitas“-prieš-„paprastus žmones“ retorika, kai populistai save pristato kaip tikruosius žmonių atstovus, kovojančius su korumpuotu „elitu“. Antra, tik gavę galimybę, jie pradeda naikinti stabdžių ir svertų sistemas, skirtas valdžios savivalei pažaboti.
Trečia, simpatijos galingai valdžiai ir tiesioginiam valstybės dalyvavimui ekonomikoje. Nuo įmonių, bankų nacionalizavimo iki atviro protekcionizmo, besikertančio su ES laisvu prekių ar žmonių judėjimu. Beje, autoritariniai populistai neretai yra atvirai euroskeptiški ir antiamerikietiški.
Akivaizdu, kad net tarp 5% barjerą peržengsiančių partijų Lietuvoje yra flirtuojančių su visomis trimis idėjomis. Yra ir norinčių valstybinių bankų, ir valstybinių parduotuvių. Yra žadančių kiekvienam piliečiui po keptą žąsį (ar butą), už kurią užmokės koks nors mistinis mokestis „dideliems blogiems verslams“. Tai, kad pvz. 5 % „apyvartos mokestis“ didelėms parduotuvėms iš esmės nesiskiria nuo PVM padidinimo, t. y. jį vistiek sumokės vartotojai, yra ignoruojama.
Kitas tokio flirto pavyzdys – žemės „saugiklių“ įstatymas. Priimtas partijų, kurios save laiko sisteminėmis ir pro-europietiškomis, nors yra akivaizdžiai prieš ES vertybes, ar privačią nuosavybę. Svarbiausia, įstatymas daugiausia žalos atnešė ne kažkokiems mistiniams užsieniečiams ar „elitui“, o eiliniams žemės savininkams ir plėstis norėjusioms lietuviškoms žemės ūkio įmonėms.
Beje, čia nieko nuostabaus. Nenuoseklumas ar elementarus realybės ignoravimas populistų yra pristatomas kaip „drąsus, nesisteminis požiūris“. Neramu, kad žemės referendumo tipo iniciatyvų ateityje pamatysime daugiau.
Ką daryti? Pradžiai, atsiminti, kad laisvė prarandama po truputį. Net ir nedidelis valdžios įsibrovimas į naujas sritis dabar yra per daug. Šiandien – valdiškos parduotuvės, rytoj – valdiškos gamyklos, kurioms vadovauja valdžios statytiniai. Tai ne paranoja, o liūdna patirtis.
