Kiekvieną pavasarį ir rudenį kaip koks gripas dalį Lietuvos politikų užpuola „progresitas“ – noras įvesti progresinius mokesčius. Mąstoma maždaug taip: „Skandinavijoje yra progresiniai mokesčiai, įveskime juos Lietuvoje ir gyvensime kaip skandinavai.“ Bet nesuprantama, kad ne progresiniai mokesčiai sukūrė skandinavų ekonominius pasiekimus. Keista, kodėl dar nepasiūlyta į trispalvę įkomponuoti kryžiaus. Kaip Skandinavijos valstybių vėliavose.
„Progresitui“ paūmėjus pasigirsta ir šūkiai: „Daugiau uždirbantys turi daugiau mokėti!“ Pirma, reikia prisiminti, kad pagal dabartinę mokesčių sistemą geriau uždirbantys jau atseikėja daugiau. Net jei skaičiuotume vien gyventojų pajamų mokestį (GPM, 15 proc.), pagal darbo sutartį į rankas gaunantis 300 eurų sumoka 33 eurus GPM. Uždirbantis 1500 eurų – jau 296 eurus GPM. Jei įtrauktume visus sumokamus mokesčius, turėtume atitinkamai 180 ir 1089 eurus.
Žvelgiant giliau, būtų galima paklausti, kodėl, nors visi esame lygūs ir vienodi valstybės piliečiai. Kodėl vieni lygūs piliečiai turi mokėti daugiau už kitus? Juk atseikėjęs solidesnę sumą negauni daugiau balsų rinkimuose. Nesulauki ir daugiau valstybės paslaugų. Tiesą pasakius, net labiau tikėtina, kad geresnį atlyginimą gaunantys tas paslaugas (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros) perka privačiai, iš savo kišenės.
Atmetus tuščią retoriką lieka keli rimti klausimai. Pirma, ar progresiniai mokesčiai padėtų mažiausiai uždirbantiems? Peržvelgus per pastaruosius kelerius metus registruotus įstatymų projektus akivaizdu viena: gaunantiems kukliausias algas mokesčių niekas net nesiruošia mažinti. Tik pakelti uždirbantiems daugiau. Dėl tokių progresinių mokesčių minimalūs atlyginimai neūgtels.
Antras rimtas klausimas – ar progresiniai mokesčiai gali sumažinti pajamų nelygybę? (Aišku, darant prielaidą, kad pajamų nelygybė yra reiškinys, su kuriuo reikia kovoti). Teoriškai – taip. Jei vienas popieriuje uždirba 400 eurų, o kitas – 4000 eurų, jų pajamos skiriasi 10 kartų. Pirmąjį apmokestinus 10 proc., o kitą – 50 proc. GPM, į rankas jie gaus atitinkamai 360 ir 2000 eurų. Skirtumas tik 6 kartai. Pajamų nelygybė sumažėjo.
Bet šis pavyzdys veikia tik teorijoje. Praktikoje viskas sudėtingiau ir kontraintuityvu. Egzistuoja galybė įmanomų ryšių tarp mokesčių progresyvumo ir nelygybės. Štai vienas scenarijus. Padidinus mokesčių progresyvumą, geriau uždirbantys dalį adyginimo pradeda išsimokėti ne pinigais, o įvairiais neapmokestinamais priedais: nuo kompiuterio iki narystės sporto klube. Tuomet daug uždirbančių žmonių algos susitraukia ir popieriuje, ir į rankas. Statistiškai atrodo, kad padidinus progresyvumą nelygybė sumažėjo. Realybėje yra taip: už sporto klubą ir automobilį sumoka darbdavys. Reali nelygybė nepasikeitė.
Štai atvirkščias scenarijus. Sumažinus mokesčių progresyvumą (pavyzdžiui, įvedus mokesčio ribas), gaunantys solidesnę algą vietoj darbdavio apmokamo sporto klubo vėl pradeda rinktis užmokestį pinigais. Žiūrint statistiškai, daugiau uždirbančiųjų atlyginimai išaugo. Galima daryti išvadą, neva nelygybė padidėjo. Nors iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Tiesiog už sporto klubą gaunantis didesnes pajamas dabar sumoka pats.
Arba dar kitas scenarijus. Sumažinus mokesčius (ar jų progresyvumą) kai kurie geras algas gaunantys žmonės pradeda dirbti dar daugiau (tai ypač pastebima JAV). Jų atlyginimas išauga. „Turtingi tapo dar turtingesni!“ – virkauja kairieji dėl apkarpytų mokesčių. Nors realiai atlyginimai pakilo dėl to, kad žmonės daugiau dirbo.
Galima palyginti, kiek mokesčiai sumažino pajamų nelygybę Europoje (pagal GINI koeficientą). Pamatytume, kad vienais laikotarpiais nelygybę labiau sumažina progresiniai, kitais – proporciniai mokesčiai. Mokesčių sistemos ir nelygybės ryšiai daug sudėtingesni nei kai kurių politikų mėgstamas šūkis „įvesime progresinius – sumažės nelygybė“.
Iš tikrųjų nelygybės lygis priklauso nuo daugybės veiksnių. Didžiausią vaidmenį atlieka ne mokesčių, o socialinės pagalbos sistema. Ar parama pasiekia tuos, kam jos labiausiai reikia? Ar ji tiesiog dalijama per daug nesigilinant, kas ją gauna? Lietuvai reikia ne naujų ar didesnių mokesčių, o tinkamai paskirstyti surenkamas lėšas.
Kas yra pajamų nelygybė, ar (ir kiek) ją reikia mažinti, yra atskira diskusijų reikalaujanti tema. Ji daug platesnė ir sudėtingesnė nei progresiniai mokesčiai. Pasiskiepykime nuo politinės retorikos ir nebesirkime „progresitu“. Geriau eikime spręsti, kaip iš tikrųjų padėti nedaug uždirbantiems gauti daugiau.