Visuomenės diskusijai pateikta svarstyti nauja energetikos strategija. Štai kelios senos dilemos, dėl kurių neabejotinai kils ginčų. Pirma, kaip pritraukti investicijų į energetiką? Viena vertus, strategijos projekte numatyta, kad konkurenciniuose sektoriuose, pvz., energijos gamyboje, privataus kapitalo dalyvavimas turėtų būti skatinamas.
Kita vertus, 2012 m. priimta strategija irgi numatė, kad iki 2020 m. į energetikos sektorių bus pritraukta privačių investicijų. Net 3–4 mlrd. Eur. O kas įvyko? Kuriame energetikos sektoriuje padaugėjo privačių investicijų? Elektros tinklai? Dujų vamzdynai? Infrastruktūra? Čia privačių investicijų nepadaugėjo arba jos apskritai išnyko. Dar daugiau, į komercines veiklas, pvz., šilumos ar elektros gamybą pradėjo veržtis valdiškas kapitalas: nuo planuojamų atliekų deginimo elektrinių Vilniuje ir Kaune iki vėjo jėgainių parkų.
Vadovaujantis europietiškais energetikos standartais, energijos gamyba yra sritis, kuri turi veikti konkurencijos sąlygomis. O vadovaujantis europietiškais konkurencijos standartais, valdiško kapitalo protegavimas apskritai yra ant legalumo ribos. Valdiško kapitalo energetikoje turėtų būti nedaug. Jį reikėtų pasitelkti tik išskirtiniais atvejais, pvz., įgyvendinant ypatingos strateginės svarbos projektus, jei kitų finansavimo galimybių nėra. Bet jei valdiškas kapitalas pradės lįsti į tokias kasdienes veiklas, kaip šilumos gamyba, pasekmė bus ne privačių investicijų pritraukimas, o išstūmimas.
Antra, kas ir kiek mokės už energiją? Viena vertus, žemos naftos kainos ir technologinis progresas nuteikia optimistiškai. Kita vertus, dideliems industriniams vartotojams elektra Lietuvoje atsieina brangiau nei daugumoje ES šalių. O brangesnė energija įmonėms kerta per ekonomikos konkurencingumą. Beje, energijos kaina pralošiame ne valstybėms, kurias galėtume kaltinti atsilikimu ar aplinkosauginių standartų nepaisymu. Štai Suomijoje ar Švedijoje stambiems vartotojams kilovatvalandė atsieina kone perpus pigiau nei Lietuvoje.
Šitie skirtumai atsiranda ir dėl valstybės politikos. Tad strategiškai planuojant ateitį reikia apsispręsti dėl kelių dalykų. Pirma, kas ir kiek turėtų prisidėti apmokant apie 150 mln. Eur išlaidų, atsirandančių dėl to, kad valstybės politika liepia pirkti brangią energiją (ir ar 150 mln. Eur nėra per didelės išlaidos). Antra, ar mūsų politika skatins dideles įmones investuoti į savo pačių elektrines ir taip atpiginti energiją pramonei? Ar priešingai, kurs tam kliūtis? Juolab kad tokios elektrinės neabejotinai padidintų Lietuvos energetinį saugumą. Trečias klausimas – kaip užtikrinsime protingą energetinio saugumo lygį. Nes energetinis saugumas yra ne tik energijos tiekimo patikimumas, bet ir kaina. Jei energijos bus, bet už labai aukštą kainą, tai čia joks energetinis saugumas.
Kita vertus, politikai gali prisiminti, kad gal reikia statyti atominę elektrinę ir liepti pirkti jos energiją. Arba atvirkščiai – uždrausti vartotojams pirkti energiją iš kažkurios šalies ar elektrinės. Jei dėl to energijos kaina vartotojams išaugtų, tai padidintų ar sumažintų mūsų energetinį saugumą?
