Kalėdų senelis yra savotiškas teisingumo simbolis. Vaikams (ir kai kuriems suaugusiesiems) jis yra galutinis teisėjas, žmogaus per metus nuveiktų darbų vertintojas.
Žiūrint, ką Kalėdų Senelis apdovanoja ir ką nubaudžia, daug ką galima pasakyti apie visuomenės vertybes. Kuo skiriasi tradicinis Kalėdų senelis ir valdiškas Kalėdų senelis?
Koks yra tradicinis Kalėdų senelis? Amerikietiška dainelė sako: „Jis sudaro sąrašą ir patikrina jį dukart, jis žino, kas buvo geras, o kas – išdykęs. Kalėdų senelis atkeliauja į miestą“.
Tai atspindi tam tikrą kontraktą tarp kiekvieno individo ir Kalėdų senelio. Buvai geras? Štai tau apdovanojimas. Buvai blogas – apdovanojimo negausi. Tai atspindi tą paprastą ir visiems priimtiną logiką, kuria persmelktos visos pasaulio kultūros ar pasaulėžiūros.
Tačiau jei Kalėdų senelis būtų valdiškas, viskas vyktų kitaip. Daugiausiai dovanų gautų ne geriausieji, o tie, kurie labiausiai rėkia ir reikalauja.
Cypiantys, parduotuvėse besidraskantys vaikai ir savo problemas kitiems užkraunantys suaugusieji. Jei dainelė būtų sukurta apie valdišką Kalėdų senelį, ji skambėtų maždaug taip: „Jis sudaro sąrašą didžiausių rėksnių. Kas buvo geras, o kas blogas – jam neįdomu“.
Į klausimą, kodėl daugiausiai dovanų gauna ne geriausi, o labiausiai rėkiantys, Valdiškas Kalėdų senelis atsakytų, kad Šiaurės Ašigalyje artėja rinkimai.
Bei primintų, kad tie, kurie buvo blogi, tokie buvo ne dėl savo kaltės. O tie, kas buvo geri, tokie buvo tik dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, todėl ir apdovanojimą sieti su asmeniniais pasiekimas nėra ko.
Sušuktų „Daugiau solidarumo!“ iš išskristų privačiu lėktuvu.
Žinoma, nereikia atmesti galimybės, kad dėl biurokratijos ar sistemų nesuderinamumo jokio sąrašo apskritai nebūtų.
Galbūt valdiškas Kalėdų senelis turėtų vieną sąrašą, dovanas gaminantys nykštukai – kitą, roges tempiantys elniai – trečią. Viskas taptų tokiu chaosu, kad Kalėdų Senelio pagalbininkai nykštukai vietoje žaislų gamybos užsiimtų popierių tvarkymu.
Na, o jei dovanų nuo valdiško Kalėdų senelio visgi sulauktume, tai kokių? Vaikai rastų po eglute visko: nuo dviratuko iki meškiuko.
Tačiau šalia būtų prisegtas skolos raštelis: „Dovana pirkta už skolintus pinigus, kai užaugsi ir uždirbsi – atiduosi su palūkanomis“. Vaikas, žinoma, džiaugsis. Tačiau užaugęs tokias dovanas atsimins dar labai ilgai, nes už jas mokės ir mokės. Jau dabar valstybė yra prisiėmusi paskolų už 18 mlrd. eurų. Jei skaičiuoti, kad Lietuvoje yra apie pusę milijono vaikų, tai kiekvienam iš jų tenka po 37 tūkst. eurų.
Dovanų po eglute rastų net ir suaugusieji. Tuščias spalvingas dėžutes su rašteliu „Pažadu kažkada kažką padovanoti“ po eglute turėtų rasti visi, mokantys į Sodros fondą. Paprastai tariant, kažką ateityje kiekvienas suaugęs turbūt gaus. Bet ką, kiek ir ko – neaišku. Jei kam kiltų klausimų ar nepasitenkinimo dėl tokių „dovanų“, valdiškas senelis paragintų negadinti šventinės nuotaikos.
Aišku, jei Kalėdų senelis ir jo elfai dirbtų pagal Darbo kodeksą, tai dovanos po eglute atsirastų gal per kitų metų Jonines.
Pagal šį senovinį teisės aktą darbo visada yra lygiai 8 valandos per dieną, 5 dienas per savaitę. Be reikalo vargsta mokslininkai bandydami apskaičiuoti teorinį Kalėdų senelio greitį, kuriuo jis turėtų skrieti, kad per 24 valandas pasiektų vaikus visose laiko juostose. Jokių viršvalandžių!
O jei dar nykštukai įsteigė profsąjungą, tai nėra ko ir skraidyti, nes žaislai dar ilgai nebus pagaminti. Nykštukai juk irgi žmonės! O kaip dėl roges tempiančių elnių ir gyvūnų teisių?
Valdiškas Kalėdų senelis yra liūdna karikatūra, į ką pavirto (ar buvo paverstos) žmonių vertybės. Kodėl tautoje, kurios visa liaudies išmintis yra „kas nedirba – tas nevalgo“, atsiranda žmonių, atsisakančių dirbti ir reikalaujančių, kad juos išlaikytų kiti.
Tad jei po dar 25 metų nenorime turėti Valdiškų Kalėdų, valdišką Kalėdų senelį ir jo pasaulėžiūrą reikia sudeginti per Užgavėnes.
