Sveikatos sistemoje daug problemų, ir dar daugiau patarimų, kaip jas spręsti. Septyni mėnesiai iki rinkimų – labai nedaug. Vis dėlto yra trys neraminantys faktai, kurie, jei niekas nepasikeis bus aktualūs ir po septynių metų.
Trys faktai
Pirma, lyginant su kitomis šalimis, sveikatos apsaugai skiriame vidutiniškai – daugiau kaip 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turtingos šalys skiria daugiau. Bet kaimynės – panašią dalį kaip ir mes – Estija ir Latvija net mažiau – iki 6 proc., Lenkija – 6,6 proc. BVP.
Antra, kasmet sveikatos apsaugai išleidžiame vis daugiau. Prieš dešimtmetį buvo skiriama beveik 700 mln. eurų, šiais metais – daugiau kaip 1,5 mlrd. eurų. Klausimas, ar paslaugos per dešimtmetį pagerėjo dvigubai?
Trečia, valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai, apmoka daugiau kaip pusės šalies gyventojų (1,6 mln. žmonių) sveikatos gydymą. Mokesčių mokėtojui tokia sistema yra lyg atvirkštinis išpardavimas – moki už du, gauni – vieną. Niekas savo noru joje nedalyvautų.
Trys sprendimai
Pirma, taip, sveikatai reikia daugiau pinigų. Bet turtingose šalyse sveikatos sistemoje sukasi žymiai daugiau privačių pinigų. Pats laikas privačius pinigus oficialiai įlieti į Lietuvos sveikatos sistemą. Reikia išnaikinti korupcinius vokelius ir juos pakeisti skaidriomis priemokomis. Lygiai taip pat – sudaryti palankias sąlygas žmonėms papildomai draustis privačiu sveikatos draudimu.
Kodėl to reikia? Nes neužteks lėšų apmokėti kiekvieno žmogaus visų įmanomų sveikatos paslaugų. Aišku, galima apsimetinėti, kad pas mus – nemokama medicina. Tuomet ir toliau lėšų trūkumą reikės maskuoti neprimokant gydymo įstaigoms už ligonius. Arba dirbtinai kuriant eiles. Skaudą ranką? Jus pagydys tik kitais metais, nes šiais metais nebėra pinigų.
Antra, pinigų kiekis – dar ne viskas. Svarbu, ir kaip jie panaudojami. Štai pavyzdys. Ligoninėse turime daugiau lovų tūkstančiui gyventojų nei Švedija. Bet iki 80 proc. rajonų gyventojų išvažiuoja gydytis iš savo savivaldybių, pasirinkdami didesnę gydymo įstaigą. Taigi, kai kurios ligoninės rajonuose yra nevisiškai išnaudojamos. Bet ir neuždaromos, nes tai politiškai nepopuliaru.
Savaime suprantama, viskas daug sudėtingiau. Tačiau esminis klausimas – koks valstybinės sveikatos sistemos tikslas – pagydyti susirgusį ar turėti gydymo įstaigų? Kokias problemas švietimo sistemoje sukuria noras „turėti mokyklų“ – matome patys.
Trečia, daugiau žmonių turi patys susimokėti už savo sveikatos draudimą. Solidarumas sveikatos sistemoje nėra blogai. Bet solidarumas neturi maskuoti neefektyvumo ar neteisybės. Juk Lietuvoje sveikatos draudimo įmoka priklauso ne nuo to, kiek gauni sveikatos paslaugų, o nuo to, kiek uždirbi.
Bet kuomet tik kas antras pilietis moka už save, mes turime sistemą paremtą ne solidarumu, o išsisukinėjimu nuo privalomo sveikatos draudimo įmokų. Tokia sistema yra pasmerkta sukčiavimui, šešėliui ir trūkumui. Todėl būtina įvesti pajamų ir turto testą visiems, norintiems, kad už jų sveikatos draudimą sumokėtų mokesčių mokėtojai. Priešingu atveju uždirbantis minimumą ir toliau mokės už Darbo biržoje „stovintį“ cigarečių kontrabandininką.
