Klausantis, kaip žiniasklaidoje aptarinėjamos Graikijos bėdos, kartais gali susidaryti įspūdis, kad toje šalyje vyksta kas nors labai unikalaus. „Taupymo eksperimentas“, „Graikijos šantažas“ – tai tik keli iš daugelio vaizdingų posakių, kuriais partijos SYRIZA nariai, ar tiesiog socialistai, piešia „syrizofrenišką“ įvykių versiją. Iš tikro problemų priežastys ir sprendimo būdai žinomi jau seniai.
Graikijos bėdos labai banalios. Su panašiomis kasdien susiduria milijardai žmonių, milijonai įmonių ir šimtai valstybių. Visi nori gyventi geriau, bet ne visi tam turi pakankamai pinigų. Žmonijai išradus paskolas, geresnio gyvenimo iliuzija tapo lengviau pasiekiama ir dar labiau viliojanti. Ne vienas iš mūsų yra įsiskolinęs.
Graikai nuo pat 1974 m., kai buvo nuversta karinė diktatūra, norėjo gyventi geriau. Jau penkis dešimtmečius valstybė išleisdavo daugiau, nei surinkdavo pajamų. Visas šis skirtumas kaupėsi kaip skola, kol galų gale pasiekė beveik 200 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ši skola jokia force majeure. Tai logiškas neatsakingo mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo padarinys. Dėl Graikijos skolos kaltos esančios ir buvusios šalies valdžios.
Kaip pasireiškė geresnis graikų gyvenimas? Valstybinės darbo vietos „iki gyvos galvos“. Dideli atlyginimai ir menkas darbo krūvis. Šalia reguliarios algos – priedai už darbo imitaciją. Neseniai Graikijos aplinkos apsaugos ministerijoje rasta darbo grupė, atsakinga už rūpinimąsi ežeru, kuris… išdžiūvęs jau nuo 1930-ųjų. Negana to, viešojo sektoriaus darbuotojams išmokami tryliktas ir keturioliktas mėnesiniai atlyginimai per Velykas ir Kalėdas.
Ne pagal išgales dosni pensijų sistema yra kita „geresnio gyvenimo“ išraiška. Daugiau kaip 90 proc. graikų į pensiją išeina nesulaukę oficialaus pensinio amžiaus. Išimtimis, lengvatomis naudojasi kone visi, pradedant valstybės tarnautojais, į pensiją išeinančiais vos 45 metų, baigiant kirpėjais, pensiją pradedančiais gauti penkiadešimties dėl… pavojingų darbo sąlygų. Kodėl sveikas žmogus galėtų išeiti į pensiją 45 metų, man nesuvokiama. Bet gal nesuprantu graikiško „gero gyvenimo“ recepto?
Kita istorijos pusė – šnekos, jog taupymas neveikia. Kad skendint skolose reikia dar labiau išlaidauti. Kad ir kaip būtų keista, šie samprotavimai kartais traktuojami rimtai. Ar net išvirsta į „syrizofrenišką“ konspiracjos teoriją. Neva kreditoriai nori sužlugdyti Graikiją ir partiją SYRIZA.
Bet juk taupymas ar bent atsakingas elgesys su mokesčių mokėtojų pinigais padėtų subalansuoti Graikijos biudžetą. To šiai šaliai verkiant reikia. Žinoma, absurdiška būtų tikėtis, kad taupymas per kelerius metus išspręs per pusę amžiaus sukauptas problemas. Apie taupymą diskutuojant objektyviai, o ne „syrizofreniškame“ kontekste, reikia įvertinti dvi svarbias aplinkybes.
Pirma, taupymas gali sukelti trumpalaikių ekonomikos sutrikimų ar net laikinai nusmukdyti BVP. Yra kelios priežastys. Viena – tiesiog statistinė. Valstybės išlaidos (tarp jų ir valdininkų atlyginimai) tiesiogiai įskaičiuojami į BVP. Tad, pavyzdžiui, pasiskolinus 10 mln. eurų ir juos išmokėjus valdininkams kaip atlyginimus, BVP padidėja 10 mln. eurų. Nustojus taip daryti (arba sumažinus valdininkų atlyginimų fondą 10 mln. eurų), statistikoje atrodys, kad BVP susitraukė 10 mln. eurų.
Antra, apkarpyti valdininkų atlyginimai iš tikrųjų sumažina vartojimą (ir BVP). Jei valdininką atleidi iš darbo, kol jis nesusiranda kito (arba dirba nelegaliai), jis statistiškai irgi nekuria BVP. O dėl liūdno ateities vaizdo žmonės dar ir pristabdo investicijas – taip irgi mažėja BVP.
Bet visa tai ekonomistams ne naujiena. Tai joks įrodymas, kad taupymas neveikia. Duobę kasus dešimtmečiais, nereikia tikėtis iš jos išlipti per savaitę. Tačiau ekonomikos pokyčiai būtini. Net jei jie laikinai ir nemalonūs.
Pirma, atleisti valdininkai turi susirasti kitą darbą. Dar geriau – tokį, kuris moka pinigus į valstybės biudžetą, o ne juos naudoja. Antra, keturiasdešimtmečiai negali būti pensininkai. Jie privalo dirbti, o ne būti išlaikomi mokesčių mokėtojų. Trečia, reikia ne tik taupyti, nors tam priešinasi Graikijos valdžia, bet ir iš esmės reformuoti viešąjį sektorių (to daryti šalies valdžia irgi nenori).
Paprastiems graikams dabar nelengva. Bet kažkada ir mums buvo sunku. Tačiau mums pavyko išvengti „syrizofrenijos“. Žmonės nenusekė paskui šarlatanus, porinančius, kad ekonominė gerovė atsiranda protestuojant ir streikuojant. Tad užjauskime paprastus graikus, bet nepalaikykime Graikijos valdžios populistų, kurie dėl savo bėdų kaltina gelbėtojus.
