Naujoji valdžia darbą pradėjo nuo didžiausios pastarojo dešimtmečio reformos – Darbo kodekso – sustabdymo. Reforma formaliai neatšaukta, tačiau pusmečiui atidėta. Kas per tą pusmetį pasikeis? Neaišku. Jei Darbo kodeksas būtų taisomas pasitelkiant profesionalus, tai rezultatas būtų panašus į tą, kurį siūlė mokslininkai. Jei pataisoms diriguotų profsąjungos, išeitų dar prastesnis nei dabartinis pasenęs variantas. Taigi Darbo kodekso ateitis ir kryptis – visiškai politinis klausimas.
Ar mažės mokesčiai dirbantiesiems, kaip buvo deklaruojama prieš rinkimus? Bent jau artimiausiu metu – ne. Vienu procentiniu punktu mažės „Sodros“ pensijų įmoka, bet ją kompensuos po pusę procentinio punkto išaugusios įmokos į ilgalaikio darbo išmokų fondą ir nedarbo draudimo įmoka.
Šalia to panaikintos taip ir nepradėjusios galioti „Sodros“ lubos, užsimota prieš gyventojų pajamų mokesčių „lengvatą“ (o iš tiesų – galimybę atidėti mokesčių mokėjimą) gyvybės draudimo įmokoms, papildomai apmokestinti įmonių valdybų nariai – tantjemų gavėjai, didės verslo liudijimo kaina (dėl didėjančio minimalaus mėnesinio atlygio), brangs dauguma valstybės rinkliavų. Ir, aišku, didės akcizai rūkalams ir alkoholiniams gėrimams. Ir valdžiai nė motais, kad pagal alkoholio įperkamumą, t.y. kiek kainuoja gėrimai, palyginti su vidutiniu atlyginimu, mes jau dabar lenkiame Skandinavijos šalis.
Ir visi šie veiksmai vyksta gana ramioje ekonominėje aplinkoje. Ūkis, nors tik po truputį, auga. Valdžiai nereikia imtis drastiškų priemonių netikėtiems kriziniams įvykiams suvaldyti. Dabartiniai mokesčių pokyčiai, palyginti su įgyvendintaisiais krizės metais, vyksta kone šiltnamio aplinkoje. Tačiau sprendimai priimami skubant, pažeidžiant teisėkūros įstatymus, neįvertinus galimų pasekmių, nepaliekant laiko deramoms diskusijoms.
Dar tamsesni debesys – ateityje
O kas nutiktų, jei Lietuvos ekonomika patirtų dar vieną rimtą ekonominę krizę? Juolab kad ne viena tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, lyg ir mandagiai primena valstybėms, jog šis lėto augimo laikotarpis yra „gerieji laikai“, per kuriuos ekonomiką reikėtų parengti prastesniems: susitvarkyti su skola,
restruktūrizuoti ekonomiką, sumažinti ar bent efektyvinti viešąjį sektorių. Akivaizdu, kad tai nevyksta nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Kartais susidaro įspūdis, kad vyriausybės dar vis laukia sugrįžtant „ikikrizinio“ augimo, kai bus galima švaistytis pinigais ir nustoti taupyti. Įdomu, kiek dar lauks?
Panašia iliuzija gyveno tiek senoji, tiek naujoji valdžia. Sparčiai kylantys atlyginimai skatina vartojimą, į biudžetą vis dar surenkama daugiau, tad labai spaustis irgi nėra priežasčių, juolab kad iš esmės taupyti valdžia nenusiteikusi. Tačiau atlyginimų didėjimas be našumo augimo ilgai nesitęs ar tiesiog virs infliacija. Nepamirškime, kad eksportas yra ekonomikos variklis. O konkuruojant tarptautinėje rinkoje su įmonėmis iš kitų šalių vietiniai ekonominiai pokyčiai tiekėjams ir konkurentams nėra svarbūs.
Dalis Vyriausybės programos yra persmelkta retorikos, nukreiptos prieš verslą, kapitalizmą ar liberaliąją pasaulio tvarką. Tiesa, kaip ir dera retorikai, konkrečių veiksmų (kol kas) nesiūloma. Tačiau tai greičiausiai atspindi bent dalies naujosios daugumos vertybines nuostatas. Jei smogtų dar viena krizė, kokį kelią pasirinktų Lietuva? Kol kas rinkomės europietiškąjį konsensusą, kad, be kitų priemonių, reikia ir taupyti. O jei krizė sušmėžuotų, pavyzdžiui, 2019-aisiais?
Kitas nerimo šaltinis – dar nė viena Vyriausybė neplanavo tiek kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Jei žiūrėtume į Vyriausybės programą, tai ši Vyriausybė jaučiasi turinti moralinę teisę aiškinti, kaip elgtis, ką valgyti ar net kaip mąstyti. Vienas ministras dar neapšilęs kojų jau aiškina, kaip suaugusiems žmonėms maitintis, ir planuoja apmokestinti cukrų, kitas – vienkartinius kavos puodelius. Vyriausybės programoje aibė nuostatų, kuriomis numatyta mokėtojų pinigais finansuoti programas, kurios aiškintų gyventojams, kaip jiems mąstyti, kaip elgtis: besiskiriantiems tėvams lieps naudotis mediacija, mokyklose vaikams pasakos apie prigimtinį lytiškumą, suaugusiems vykdys švietimą apie reklamos žalą ir t.t. Geriausiu atveju tai bus pinigų švaistymas, blogiausiu – politinis piliečių perauklėjimas už mokesčių mokėtojų pinigus.
Nerimą kelia ir užmojai kontroliuoti mąstančiuosius kitaip. Tiesa, ne viena valdžia norėjo užčiaupti kritikus. Jau nuo praėjusios kadencijos kelią skinasi iniciatyva visas nepatinkančias nevyriausybines organizacijas prilyginti lobistams, o tada pamažu stumti iš viešojo diskurso. Paprastai tariant, jei valdžia pati pakvies jus išreikšti nuomonę apie valstybės iniciatyvas (pvz., įstatymo projektus) – tuomet viskas gerai. Tačiau jei jūsų nuomonė nesutaps su oficialiąja, jūsų greičiausiai net nekvies. O jei nuomonę vis tiek išsakysite – būsite lobistas, kurio nuomonę reikia ignoruoti.
Ir vilties spindulėliai
Vis dėlto tarp tamsių debesų yra ir vilties spindulių. Programoje taip pat deklaruojamas noras skatinti verslą, mažinti biurokratiją ir pritraukti investicijų. Būtent šioms sritims reikia pasiryžimo, užsispyrimo, energijos ir netradicinio mąstymo. Visas biurokratines kliūtis, trukdančias dirbti ir kurti, iš tikrųjų galima pašalinti valios pastangomis. Tai svarbiausias bet kurios Vyriausybės uždavinys, o ypač tos, kuri deklaruoja profesionalumą ir pokyčius.
Lietuva iki 2020 m. tiesiog privalo padaryti šuolį efektyvindama viešąjį sektorių. Pasiekti, kad iš visų Europos Sąjungos šalių būtent Lietuvoje investuoti, plėtoti verslą būtų patogiausia. Priešingu atveju mūsų laukia buvimas amžinoje periferijoje – su mažais atlyginimais ir emigruojančiais gyventojais.
