Jau ne pirma Vyriausybė skelbia sutvarkysianti valstybei ir savivaldybėms priklausančias įmones. Vieni žada dividendų biudžetui, kiti skaidrumą, treti – modernią vadybą. Maži žingsneliai kiekvienoje srityje lyg ir žengti. Tačiau į esminį klausimą, kiek turėtų būti valdiškų įmonių ir kuojos turėtų užsiimti, dar neatsakyta. Tuo metu valdiškos įmonės pradeda teikti tokias pat paslaugas kaip ir privačios. Konkurencija būtų dar pusė velnio, tačiau valdiškos įmonės neretai konkuruoja nesąžiningai. Štai jums keletas pavyzdžių.
Kelių priežiūra iki praėjusių metų užsiėmė 11 skirtinguose Lietuvos regionuose veikusių valstybinių kelių priežiūros įmonių. Neseniai jos buvo sujungtos į vieną. Si įmonė prižiūri kelius ir už tai gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto. Kitos įmonės į šiuos pinigus net negali bandyti pretenduoti. Šiuo požiūriu valdiška kelių priežiūros įmonė yra labai panaši į monopolistę.
Viskas būtų dar pusė bėdos, jei šie artimi santykiai tarp valdžios ir valdiškos įmonės tuo ir baigtųsi. Tačiau valdiška kelių priežiūros įmonė pamažu spraudžiasi ir į kelių tiesimo konkursus. Kelių tiesimas ar kelių statyba rengiami kitaip: vyksta konkursai, kuriuose dalyvauja ne viena privati įmonė, tad tenka konkuruoti, teikti geriausius pasiūlymus.
• • • •
Kada pastarąjį dešimtmetį girdėjote, kad valdžia privačią iniciatyvą būtų gynusi nuo valdišku užmojų?
Kas nutinka, kai šiuose konkursuose pradeda dalyvauti valdiška įmonė, kuri pagrindinius pinigus susirenka iš beveik monopolinės kelių priežiūros? Valdiškos įmonės įranga, technika įsigyta kelių priežiūrai, bet tinka ir keliams tiesti. Valdiškas konkurentas konkurse gali siūlyti mažesnę kainą, nes technikos kaštai padengiami priežiūros sąnaudomis. Turime klasikinę netiesioginio kryžminio subsidijavimo schemą. Konkurencijos pažeidimas atsiranda ne dėl to, kad kelių priežiūros įmonė yra didelė, o dėl to, kad ji dalį sąnaudų finansuoja išskirtinėmis monopolinėmis sąlygomis.
Kitas pavyzdys – Lietuvos paštas, čia schema – panaši. Dalis pašto paslaugų (vadinamųjų universaliųjų paslaugų) rinkos praktiškai rezervuota šiai įmonei. Dėl kitų pašto paslaugų konkuruoja per 50 ūkio subjektų. Teikiant tiek universaliąją, tiek paprastą pašto paslaugą dirba tie patys darbuotojai, naudojama ta pati infrastruktūra. Tačiau sutikite, kai reikia dalyvauti konkurse dėl siuntinių pristatymo, tokia įmonė turi konkurencinį pranašumą Ir šiuo atveju pranašumas atsiranda tik todėl, kad valdiška įmonė viename rinkos segmente turi išskirtines monopolines sąlygas.
Dar vienas pavyzdys – valdiška informacinių technologijų (IT) įmonė „Infostruktūra“. įmonė įsteigta, kad teiktų saugaus ryšio ir duomenų perdavimo paslaugas Vyriausybei, ministerijoms ir kitoms įstaigoms, kurioms reikalingas saugus ryšys.
Tačiau jei minėta valdiška įmonė pradeda teikti ne tik saugaus, bet ir kitokio ryšio paslaugas, dalį sąnaudų ji gal pasidengti iš monopolinės saugaus ryšio veiklos. Taip valdiška IT įmonė įgyja pranašumą prieš privačias įmones, negaunančias monopolinių saugaus ryšio užsakymų iš valstybės.
Kalbant apie valdišką IT įmonę, svarbus ir kitas aspektas. Valdžia sprendžia, kokioms IT paslaugoms reikia „ypatingo saugumo“, o kurioms užtenka „paprasto“, t. y. privataus. Jei valdžia nusprendžia, kad bet kokioms IT paslaugoms tarp dviejų valdiškų institucijų reikia „saugaus“ ryšio, tuomet šiame rinkos segmente lieka vienas tiekėjas – valdiška IT įmonė.
Naujausia politikų užgaida – valdiškos vaistinės ligoninėse ir poliklinikose – taip pat turi ne vieną nesąžiningos konkurencijos požymį. Štai paprastas klausimas: jei valdiška poliklinika savo patalpose steigs valdišką vaistinę, ar poliklinika iš jos ims pinigus už patalpų nuomą?
Juk reikėtų tai daiyti. Valdiškos ligoninės ir poliklinikos pastatus yra gavusios iš valstybės ir savivaldybių tam, kad užsiimtų gydymu, o ne mažmenine prekyba vaistais. Tad nemokamas patalpų skyrimas vaistinei būtų valdiško turto naudojimas ne pagal paskirtį. Ir žinoma – nesąžininga konkurencija Valdiška vaistinė, kuriai nereikia mokėti už patalpas, neabejotinai turės pranašumą prieš visas kitas privačias vaistines.
Kitas klausimas – iš kokios kasos bus mokamas valdiškos vaistinės darbuotojo atlyginimas? Iš poliklinikos? Bet juk poliklinika lėšas iš ligonių kasų gauna už ligonių gydymą, o ne už prekybą vaistais. Jei valdiškos poliklinikos sąnaudos bus sumaišytos su valdiškos vaistinės išlaidomis – bus visiška makalynė.
Jei valdiškai vaistinei nereikės mokėti už patalpų nuomą, o vaistinės darbuotojų atlyginimai bus mokami iš poliklinikos biudžeto, vaistų pardavimo marža valdiškose vaistinėse iš tiesų gali būti mažesnė nei privačiose. Tačiau taip būtų tik dėl šios nesąžiningos subsidijos.
Regis, visi šie atvejai yra ne atsitiktinumai ar nesusipratimai, o didesnės tendencijos dalis. 68 valstybei priklausančiose įmonėse ar mažiausiai 264 savivaldybėms priklausančiose bendrovėse yra žmonių, kurie mielai pasigerintų savo gyvenimą verslo sąskaita. Išrasti ką nors naujo ar užkariauti naujas rinkas – sunku. O pasinaudojant ryšiais su valdžia užimti privataus verslo vietą tikrai lengviau.
Valdžia (o ypač ši) netrykšta meile privačiai iniciatyvai. Konstitucijoje įtvirtinti principai, kad Lietuvos ūkis remiasi privačia nuosavybe ir asmens iniciatyva, įdomūs tik tiems, kas ją skaito. Kada pastarąjį dešimtmetį girdėjote, kad valdžia privačią iniciatyvą būtų gynusi nuo valdiškų užmojų? Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau bijau, kad jei kitąmet valdžia sugalvos kurti valdiškų parduotuvių tinklą, nelabai kas balsuos prieš.
