Įsivaizduokite, kad pirmą kartą nuvykstate susipažinti su būsimo vyro tėvais. Puiki vakarienė, namie ruoštas maistas, pirmieji pokalbiai ir po truputį šiltėjanti atmosfera. Potencialus giminaitis atidaro antrą butelį vyno, atsisuka į jus ir su dideliu susidomėjimu paklausia: na, martele, o tai kiek uždirbi? Visi nuščiūva, plačias šypsenas pakeičia plačios akys, būsima anyta išraudusi griebiasi už galvos. Akimirksniu nusprendžiate vyro tėvus per vestuves sodinti prie atskiro stalo.
Jau geriau būtų paklausęs, už ką balsavai Seimo rinkimuose, kada paskutinį kartą buvai bažnyčioje, net ar esi rūkiusi žolę. Tyrimai rodo, kad mieliau atviraujame apie seksą, problemas šeimoje, priklausomybes, psichines ligas, bet tik ne apie savo piniginę. O be reikalo – kuo laisviau ir daugiau kalbėsime apie pinigus, tuo didesnė tikimybė užbėgti už akių skaudžiai finansinei problemai ar net pašlijusiems tarpusavio santykiams. Žinoma, pinigai nėra tema apie orą, kurią aptariam su taksi vairuotoju, klausti per pirmą vakarienę marčios apie algą – nėra mandagu. Tam reikia tinkamo laiko, vietos ir pašnekovo, tačiau kalbėti apie tai – reikia.
Ar esate kada nusipirkusi per brangią rankinę, o vyrui pamelavusi, kad buvo išpardavimas? O galbūt netyčia išsiaiškinote, kad jūsų sutuoktinis jau kurį laiką gauna didesnį atlyginimą ir papildomas pajamas nuo jūsų slepia? Tai vadinama finansine poros neištikimybe. Nors moterys Lietuvoje uždirba vidutiniškai 13 proc. mažiau nei vyrai, jos valdo didesnę šeimos biudžeto dalį ir sprendžia, kur pinigus išleisti, rodo Swedbank apklausa. Nenuostabu, kad vyrai yra linkę slėpti, kiek uždirba, o moterys, kiek išleidžia. Kas trečias vyras norėtų, kad žmona protingiau apsipirkinėtų ir dėl pirkinių pasitartų, o štai moterys pageidauja, kad vyrai daugiau uždirbtų, tuomet ir kontroliuoti jų išlaidų nereikėtų taip stipriai.
Pirmieji pokalbiai su partneriu apie finansus nėra jaukūs, mat juos planuoti tenka pradėti nuo gaunamų pajamų. Paprastą klausimą, kiek uždirbi, lydi paslėptas nerimas – kodėl jam išvis reikia žinoti mano atlyginimą, ką apie mane pagalvos, sužinojęs, kad uždirbu tiek mažai, o ką jei jis uždirba mažiau nei aš?
Toliau seka ne ką mažiau jautri išlaidų eilutė – o jei jis uždirba tiek daug, tai kur viską išleidžia? Ar dabar turėsiu atsiskaityti už kiekvieną lūpdažį? Kodėl jis pirko tokį brangų motociklą? Su tokiais jo įsipareigojimais niekada negausime paskolos būstui.
Praėję velnio ratus tam, kad sužinotumėte, kiek abu uždirbate ir išleidžiate, sėskite prie prioritetų. O čia gali būti dar blogiau – vienas neabejoja, kad tikslas yra sportinis automobilis, kitas, kad pradinis įnašas būstui. Finansinės situacijos šlifavimas gali gerokai apkartinti romantiką. Anot porų psichologų, nors nesutarimai dėl pinigų retai būna pagrindine skyrybų priežastimi, jie šią tikimybę padidina 30-40 proc.
Daugeliui būdingi skirtingi pinigų valdymo stiliai, o sutikusios patrauklų vaikiną bare, nepuolame jo klausti, kokio dydžio tavo rezervas juodai dienai. Nors TD Bank apklausa parodė, kad 45 proc. amerikiečių nesusitikinėtų su tuo, kuris turi kreditinės kortelės skolą, o štai paskola mokslui kliūčių meilei nekelia.
Jei vienas poroje yra linkęs pinigus taškyti, o kitas taupyti, anksčiau ar vėliau teks apie tai pasikalbėti. Kuo anksčiau ir kuo atviriau – tuo didesnė tikimybė išvengti finansinės neištikimybės, nuoskaudų ir net skyrybų. Pavyzdžiui, išlaidesnis poros narys gali būti atsakingas už einamuosius smulkius buities pirkinius, maistą, sąskaitas. Taupuolis puikiai pasirūpins ilgalaikiais tikslais, pradedant vasaros atostogomis, baigiant pensijų fondu.
Finansinės atsakomybės pasidalijimas pagal polinkius yra geresnis sprendimas nei mėginimas vienam kitą pakeisti ar visų piniginių reikalų permetimas tam, kuris šiuo klausimu neva racionalesnis. Prisiėmęs atsakomybę ilgainiui pasijus vienišu niurzga, sakančiu, kad šiandien į vakarėlį neisim, nes reikia mokėti lizingą.
Pinigai yra jautri tema, nes atspindi ne tik tai, kad visi dalykai pasaulyje yra riboti, bet ir tai, kad mūsų gebėjimai ir pastangos turi kainą. Ekonominiu požiūriu, mūsų atlyginimas parodo, kiek visuomenės nariai vertina mūsų darbą, lyginant su kitų. Todėl kalbėdami apie tai, kiek uždirbame jaučiamės pažeidžiami, tarsi apnuogindami savo vertę. Jei kirpėjos paslaugos už 100 eurų yra per brangios tikėtina, kad tavo paslaugos yra per pigios. Nors tai gali atspindėti ir skirtingus prioritetus, tarkim jei planuoji į pensiją išeiti 40-ies, kirpyklą renkiesi pigesnę.
Jei uždirbantieji mažiau gali jausti nepilnavertiškumą, tai uždirbantiems daug nesvetimas gėdos jausmas. Toks mąstymas atėjo iš sovietmečio, kai visų atlyginimai buvo panašūs, daugiau prasimanydavo tik tie, kurie dešras iš fabriko į turgų nešė arba kitais, tuo metu laikytais nelegaliais būdais, prisidurdavo prie kuklaus atlyginimo. Lietuvos laisvosios rinkos instituto daryta apklausa apie tai, kaip žmonės prasimanydavo papildomų pajamų sovietmečiu atskleidė, kad vairuotojai po darbo kūrendavo katilines, mokytojos skubėdavo melžti karvių, girininkai šokdavo į vestuvių muzikantų batus. Atlyginimų suvienodinimas nesulygino norų ir pastangų. Norintys sotesnės vakarienės, gražesnės sofos ar daugiau knygų, visuomet atras, kaip to pasiekti.
Ką rinktumėtės – gyventi prabangiausiame name apšiurusiame kvartale ar paprasčiausiame būste prašmatnioje kaimynystėje? Mes nuolatos lyginamės su kitais. Savo elgesį, išvaizdą, atlyginimą, būstą ir net šeimą vertiname pagal aplinką. Manai, kad tavo namas puikus, kol nenuvažiuoji į įkurtuves pas draugę. Esi rami dėl savo atlyginimo, kol neišsiaiškini, kad kolegė uždirba beveik dvigubai. Gėdijiesi savo dešimties per metus perskaitytų knygų, kol nesužinai, kad vidutinis skaitytojas perskaito keturias.
Psichologai aiškina, kad lygindamiesi su panašiais save geriau pažįstame, lygindamiesi su silpnesniais – nusiraminame, o štai lyginimasis su stipresniais, gali ne tik įkvėpti siekti daugiau, bet ir sukelti nepilnavertiškumo, bejėgiškumo jausmą. Visiškai nežiūrėti į kaimyno kiemą neįmanoma, bet kitų turtai, nuomonė ir pasiekimai pradeda mažiau rūpėti, augant pasitikėjimui savimi. Pasirinkimas mažiau uždirbti mainais į ramesnį, mažiau streso keliantį darbą ar daugiau laiko su šeima – tarp šiandienos darbuotojų tampa vis populiaresnis.
Požiūrį į pinigus, jų leidimą, taupymą ir uždirbimą – atsinešame iš šeimos. Jaunoji karta šioje srityje teikia vilties. Naujausias Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimas parodė, kad pinigai mūsų penkiolikmečiams nėra tabu. Du trečdaliai jų mėgsta kalbėti apie finansinius reikalus. Pagal šį rodiklį kartu su suomiais užimame antrą-trečią vietą tarp ES šalių. Suomijos gerovę mielai prisivytume, o pinigų nestigmatizavimas, nebijojimas dalintis finansine laime ir nelaimėmis yra pirmasis žingsnis į šviesų rytojų.
Tik nebijojimas kalbėti nebūtinai reiškia, kad diskusijos bus kokybiškos. Ekonomikos pamokos mokykloje prasideda tik sulaukus šešiolikos. Todėl tėvai, kurie vadovaujasi strategija – paaugs patys supras – daro vaikams meškos paslaugą. Minėtas tyrimas parodė, kad būtent tėvai 94 proc. jaunuolių yra ekonomikos pamokų šaltinis. Tie, kurie pinigus valdyti mokosi namuose pasižymi geresnėmis žiniomis nei tie, kurie informaciją sužino iš draugų ar televizijos. Jei nemokysime vaikų elgtis su pinigais, juos tai daryti išmokys kažkas kitas. Viena ramina, kad finansinės klaidos, kai tau penkiolika, žymiai paprastesnės ir lengviau ištaisomos nei suaugus.
Kembridžo universiteto mokslininkai nustatė, kad pinigų valdymo įgūdžiai susiformuoja iki septynerių metų. Taigi, mes esame savo tėvų finansinio požiūrio ir elgesio atspindys. Jei šeimoje kalbėti apie pinigus buvo žema, jei piniginiai klausimai kėlė stresą ir ginčus, jei darbdaviai buvo apkalbų šaltinis, o turtingi žmonės vagys, negatyvų požiūrį į pinigus, verslą ir ekonomiką turės ir vaikai. Jei vaikai mato, kad perbraukus kortelę iš prekybos centro kasos pasipila gėrybės, o ją įdėjus į bankomatą išlenda šlamantys, bet niekas jiems neaiškina kodėl taip yra, iš kur pinigai atsiranda ir kodėl juos galima iškeisti į prekes, ateities svajonė jiems bus aiški – plastikinė kortelė.
Jau ketverių metų vaikui galima paaiškinti ribotų galimybių ir neribotų norų santykį – kad ir kaip norėtum į parką nusinešti visus žaislus, teks pasiimti tiek, kiek telpa į kuprinę. Kad ir kaip norėtum visų žaislų iš parduotuvės, teks išsirinkti vieną. Su pradinukais jau galima atrasti banknotus ir monetas, mokytis pažinti pinigų vertę ir paskaičiuoti, kiek valandų reikia dirbti tėvams, kad nupirktų konstruktorių, o kiek dienų darbo kainuoja šeimos atostogos. Vėliau galima kartu planuoti gimtadienio vakarėlį pagal turimą biudžetą. Supratimas, kad pasirinkus brangų tortą, teks puoštis pernykšte suknele – ekonomiką kaipmat nuleis į dešimtmečio pasaulį. Patarkite, bet leiskite vaikams patiems apsipirkti, laisvai leisti kišenpinigius. Iš realios patirties mokomasi žymiai greičiau nei iš vadovėlių.
Kalbėti apie pinigus sveika ne tik šeimos rate. Prinstono universiteto mokslininkai atliko eksperimentą Indijoje, kur vietos ūkininkai atlygį gauna vieną kartą per metus, nuėmę derlių. Paaiškėjo, kad gavus pinigus, ūkininkų IQ vidutiniškai pakyla net 25 proc. Nerimas dėl pinigų pasiglemžia visas mūsų proto galias, menkos problemos pradeda atrodyti neįveikiamos. Šio streso efektas panašus į būseną po bemiegės nakties.
Su didesnėmis ar mažesnėmis finansinėmis problemomis susiduriame visi. Pritrūko pinigų iki mėnesio pabaigos, nepasiteisino brangi investicija, pinigai pasibaigė greičiau nei remontas, kai jau pačiam darosi sunku mąstyti – pasidalinimas rūpesčiais stresą ir įtampą padeda sumažinti.
Kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, ne tik santykiams su partneriu, vaikais, bet ir siekiant geriau pažinti save.
