3,1 milijono – tiek nedarbingumo pažymėjimų buvo išduota 2017 metais Lietuvoje. Vos prieš penkerius metus jų buvo visu milijonu mažiau. Pagal tai, kiek dienų vienas žmogus dėl ligos nedirba per metus, pernai pasiektos naujos Lietuvos „aukštumos“ – vienas dirbantysis turėjo nedarbingumo pažymėjimą vidutiniškai apie 10 dienų per metus. Visi tie kartai, kai jūs sloguodami susitardavote su darbdaviu padirbti dieną ar dvi iš namų į šią oficialią statistiką nepakliūna. Ir šis rodiklis Lietuvoje toliau kyla. Augantys laikino nedarbingumo rodikliai yra iššūkis ne vien Lietuvai: dėl ligos išmokų kai kuriose EBPO šalyse net apie 10% viso darbo laiko nedirbama dėl laikino nedarbingumo.
Keturi iš penkių patikrinimų, kuriuos „Sodra“ inicijuoja dėl biuletenio pagrįstumo, pasibaigia net neprasidėję – sergantieji iškart pasveiksta. Kaip rodo pačios „Sodros“ skelbiama statistika, yra gydytojų, kurie išduoda beveik penkis kartus daugiau nedarbingumo pažymėjimų nei kiti toje pačioje įstaigoje dirbantys kolegos. Šie duomenys ir pačių „Sodros“ atstovų komentarai viešojoje erdvėje atskleidžia, kad sistemoje gajus piktnaudžiavimas ir už visa tai sumoka kiti mokesčių mokėtojai.
Visa tai lemia, kad ligos draudimui kiekvienais metais išleidžiama gerokai daugiau pinigų, nei suplanuojama. Per pirmuosius aštuonerius šių metų mėnesius į ligos draudimo kišenę surinkta beveik perpus mažiau pinigų, nei išmokėta. Surinkta 116,7 mln. eurų, o išmokėta – 206,1 mln. eurų. Jau keletą metų iš eilės tai yra didžiausią biudžeto deficitą turinti valstybinio socialinio draudimo rūšis, kurios trūkumui padengti panaudojamos pensijoms surinktos lėšos. Kitose šalyse sprendžiant panašias ligos draudimą kamuojančias problemas pasitelkiamos įvairios priemonės – nuo mokėjimo sąlygų griežtinimo ir pačių išmokų mažinimo iki esminių sistemos pokyčių – valstybinio draudimo sistemos keitimo į kaupiamąją.
Pradžiai apie pirmuosius sprendimus. Nėra jokių abejonių, kad ligos draudimo išmokų dydis lemia naudojimosi jomis dažnumą. Pavyzdžiui, Švedijoje atliktame tyrime, analizavusiame 45 metų laikotarpį, buvo aiškiai pastebėta, kad didinant ligos draudimo išmokas ligos draudimo atvejų augo, mažinant – mažėjo. Lietuvoje krizės metu sumažinus išmokas ligos draudimo atvejų sumažėjo ketvirtadaliu. Žinoma, prie to prisidėjo ir ekonominės krizės metu atsiradusi papildoma įtampa darbo rinkoje. 2015 m. grąžinus išmokas į prieškrizinį lygį nedarbingumo dienų skaičius iškart vėl šoktelėjo. Dėl to kai kurios valstybės, kuriose buvo pastebėtas didelis piktnaudžiavimo sistema mastas, ir nuėjo išmokų mažinimo bei kitų sąlygų griežtinimo keliu.
Tačiau toks problemos sprendimo kelias nėra be kliūčių. Politiškai motyvuotas išmokų sumažinimas dar kartą atidengtų esminį valstybinės socialinio draudimo sistemos skirtumą nuo privačios: privačioje ir įmokos, ir išmokos apibrėžtos sutartimi, valstybinėje – viskas priklauso nuo politikų valios. Be to kažin ar toks sprendimas lopyti valstybinio socialinio draudimo sistemą būtų tvarus ilgajame laikotarpyje. Technologinė pažanga keičia darbo formas, o visus šiuos pokyčius atliepti valstybinė socialinio draudimo sistema paprasčiausiai nebespėja. Net ES lygiu bandoma sugalvoti būdus, kaip visus dirbančius individualiai priversti naudotis valstybinio socialinio draudimo sistema. Tačiau toks mėginimas gali atsisukti kitu galu – apkrovus mokesčiais panaikinti taip sukurtas darbo vietas arba tiesiog paskatinti trauktis į šešėlį.
Dėl to kitos šalys į ligos draudimo sistemų problemas pažvelgė iš esmės keisdamos patį draudimo principą į kaupiamąjį. Jose kuriamos specialios taupymo sąskaitos, kuriose sukaupti pinigai gali būti naudojami neplanuotiems gyvenimo atvejams. O tai, kas nepanaudota, sulaukus pensinio amžiaus pervedama į pensijoms skirtą asmens sąskaitos dalį. Turint omeny, kad lietuviai nustojo taupyti (2017 m. Lietuvoje namų ūkių taupymo norma buvo neigiama ir gerokai atsilieka nuo ES vidurkio) paskatinti tautiečius taupyti būtų į naudą. Be to, tai leistų pasiekti, kad tie, kurie sąžiningai naudojasi sistema ir nepiktnaudžiauja, tampa apdovanoti. Dabartinėje sistemoje būti sąžiningu tiesiog ne itin apsimoka.
Pasirinkimo čia yra nemažai – nuo visiems privalomų ir reguliuojamų taupymo sąskaitų iki savanoriškų taupymo instrumentų, kurie taptų patrauklūs sumažinus per ligos draudimą perpumpuojamas sumas pinigų. Žinoma, visa tai galėtų įvykti tik su sąlyga, jei iš tikrųjų būtų atvertas kelias diskusijai ir permaina būtų įgyvendinta nuosekliai. Kol kas ligos draudimo sistema, atrodo, važiuoja toliau be didesnių pokyčių, nepaisant ir pačios „Sodros“ atstovų į viešumą keliamų klausimų dėl tolesnės ligos draudimo ateities.
