„Velniop ekonomiką. Kepkim skulptūras“ – sako graffiti ant R. Antinio skulptūros „Puskalnis“. Ši skulptūra yra Vilniuje, netoli dar garsesnės skulptūros visų vadinamos tiesiog vamzdžiu.
O kiek daug diskusijų jos sukėlė. Vieni rėkė „Čia ne menas. Nedarykit gėdos, griaukit!”. Kiti piktinosi skulptūrų kainomis: „Aš tokių vamzdžių už tokius milijonus šimtą pastatyčiau!“. Treti džiaugėsi, kad tiek daug diskusijų apie meną Lietuvoje turbūt dar nėra buvę.
O ką apie tai pasakytų ekonomistas?
Ar gali apie meno kūrinį kalbėti ekonomistas?
Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar meno kūrinys gali būti ekonomikos tyrimo objektu. Atsakymas – taip. Meno kūrinys yra ekonominė gėrybė, nes jam sukurti naudojami riboti ištekliai (laikas, darbas ir medžiagos).
Patys menininkai dažnai sako, kad menas nėra ekonomikos reikalas. Menas yra kažkas aukštesnio ir kilnesnio nei žemiški dalykai. Meno kūrinio konvertavimas į piniginę išraišką jį sumenkina. Todėl geriausiai būtų jei menininkams savo kūrinių pardavinėti išvis nereikėtų ir menininkus išlaikytų visa visuomenė nepriklausomai nuo to, ką jie kuria ir kaip dažnai. Toks įsitikimas prieštarauja ekonomikos dėsniams.
Kaip nustatyti meno kūrinio kainą?
Jei jau sutarėme, kad meno kūrinys yra ekonominė gėrybė, vadinasi, jo kainą lemia tie patys ekonomikos dėsniai kaip ir bet kurios kitos prekės ar paslaugos. Kaina priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Nuo to, ko pirkėjams reikia ir ką menininkai siūlo. Kuo daugiau pirkėjų nori įsigyti dailininko Simo piešiamus paveikslus – tuo menininkas gali prašyt didesnės sumos. Ir atvirkščiai, jei norinčių įsigyti ir galinčių mokėti yra nedaug – kainą menininkas turi pritaikyti tinkamiausią savo pirkėjams. Antraip, niekas nepirks ir Simui pačiam teks gėrėtis savo paveikslais.
Meno kūrinio kaip ir kitų ekonomikos gėrybių kaina negali priklausyti tik nuo menininko norų, jo patirtų išlaidų, praleisto laiko ir įkūnyto įkvėpimo. Apie šiuos dalykus pirkėjai paprastai negalvoja. Jie galvoja apie tai, ar jiems tų paveikslų, eilėraščių ir spektaklių reikia ir kiek jie už tai nori ir gali mokėti. Tikroji kaina pasimato tik pamėginus parduoti – jei prekei už siūlomą kainą atsiranda pirkėjas ir prekę nusiperka, vadinasi, ji tiek ir kainuoja.
Kaina ir informacija rinkoje ritasi atgal. Kokio meno pirkėjai pageidauja, tokį sėkmingi menininkai ir kuria. Taip pat gaminamos ir gamybos priemonės, su kuriomis bus paveikslai bus nutapyti. Vadinasi, jei žmonės perka paveikslus, tai brangs drobė ir dažai. Paveikslas brangus ne todėl, kad brangi drobė ir dažai, o atvirkščiai. Ekonomistai vartojimo prekes vadina žemesnės eiles prekėmis, o gamybos priemones – aukštesnės eilės. Šiuo atveju, vartojimo prekė – paveikslas, gamybos priemonės – drobė ir dažai. Štai jums ir dar vienas dėsnis – žemesniojo lygmens gėrybių kainos apsprendžia aukštesniojo lygmens gėrybių kainas.
Kaip nustatyti meno kūrinio vertę?
Kaina ir vertė nėra tas pats. Vertė yra asmeninis dalykas. Jei visi dalykus vertintų vienodai – mainai nevyktų. Įsivaizduok, kad perki paveikslą, moki už jį 20 eurų, menininkas paveikslo atsisako ir iškeičia į pinigus. Menininkas už gautus pinigus nusiveda žmoną vakarienės, vadinasi vakarienę su žmona jis vertina labiau nei paveikslą. Ir atvirkščiai, tu perki paveikslą ir atsisakai 20 eurų, už kuriuos taip pat galėtum pavakarieniauti restorane su draugu, paveikslas tuo metu tau atrodo vertingesnis nei visos kitos galimybės išleisti 20 eurų. Ir paveikslas, ir vakarienė kainuoja tiek pat, bet vieni renkasi paveikslus, kiti vakarienes. Taigi, vertė nėra tapati kainai. Kaina visiems vienoda, o vertės skiriasi.
Taigi, jei menininkas savo kūrinį vertina labiau nei pirkėjai, nesutampa pirkėjų siūloma ir menininko norima kaina – mainai neįvyksta.
Kas yra komercinis menas?
Dar vienas populiarus mitas – komercinis menas yra blogis. Dažnai tie, kurie įsivaizduoja meną puikiai suprantantys teigia, kad paprasti žmonės išvis nieko neišmano, jie nežino, kas yra geras menas. Todėl jiems reikėtų padėti atsirinkti. Viskas gerai. Tik kokiomis priemonėmis šią pagalbą vykdyti? Vienintelė teisinga priemonė – šviesti žmonės, kalbėti apie tai, koks menas vertas dėmesio, tačiau pasirinkimą palikti patiems žmonėms. Ir jei jiems vis tiek norisi klausytis pop muzikos ir žiūrėti holivudinius filmus – vadinasi toks menas ir turi egzistuoti ir tiek, kiek žmonės už jį moka jis ir turi kainuoti. Visi mėginimai meno skonį pakontroliuoti su valdžios pagalba – baigiasi prievarta ir nepasiekia tikslų.
Juk kas kitas jei ne patys žmonės nuspręs, kas geriau baletas ar lindy hopas? Opera ar dj remixas? Klasikiniai eilėraščiai ar haiku?
Komercinis menas – tai menas, kuris yra žmonių vertinamas ir perkamas. Komercinis menas rinkoje funkcionuoja kaip bet kokia kita prekė ir paslauga. Jis yra pelningas. Komerciniu menu gali būti ir postmodernus performansas, ir klasikinis spektaklis.
UŽDUOTIS: kurie teiginiai teisingai, o kurie ne?
- Meno kūrinys yra ekonomikos tyrimo objektas, nes meno kūriniai įsigyjami už pinigus.
- Meno kūrinio kaina – tai asmeninis menininko įsitikinimas, kiek jo kūrinys turi kainuoti.
- Meno kūrinio kainą lemia medžiagų, iš kurių jis padarytas, kaina.
- Menininkai savo kūrinius visuomet vertina labiau nei pirkėjai.
- Padėti žmonėms suprasti, kas yra tikras menas turėtų valdžia, ribodama menkaverčio meno kultūrą ir remdama aukštos klasės meną.
- Laisvoje rinkoje tai, kas yra geras menas, nusprendžia pirkėjai.
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/E4jwfG
