Ekonomistas Domas Cesevičius (1902-1986), tarpukario laikotarpiu buvęs ir Lietuvos Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi, dar 1926 metais straipsnyje „Naujas Seimas ir Lietuvos ūkis“, išspausdintame žurnale „Lietuvis“ (Nr. 26, 7-10 psl.), pateikia tokias ekonominės politikos rekomendacijas, kurios be abejonės padėtų spręsti šių dienų Lietuvos ekonomikos problemas:
Aiškindamas apie būtinybę mažinti biurokratinį aparatą ir didinti jo efektyvumą, Cesevičius teigia, kad „Lietuvos valstybinio mechanizmo žinovų išmanymu jis gali būti sutrumpintas 50 nuoš., be jokios savo darbingumui žalos“.
Tuo pačiu, toliau einančioje pastraipoje žodžius Lietuvos žemės ūkis ir žemdirbystė pakeitus, atitinkamai, žodžiaisLietuvos ūkis ir ekonomika aprašoma, kaip biurokratinio aparato mažinimas padėtų spręsti kitą opią šių dienų Lietuvos ekonomikai problemą. Cesevičius rašo, kad „mes žinome, kad Lietuvos žemės ūkyje <…> vienkart jaučiamas, ypatingai vasaros darbymety, darbo rankų trūkumas. Tos darbo rankos, kurios dabar yra užimtos valstybinėje tarnyboje be mažiausios vadyboms naudos, permažai yra inteligentiniam darbui kvalifikuotos, bet jų kvalifikacijos laipsnis gali būti pakankamas ir net labai naudingas žemės ūkio darbams, gyvulių auginimui, pieno ūkio pagerinimui ir, aplamai, žemdirbystės lygiui pakelti“.
Matome, kad tiek tarpukario Lietuvoje, tiek šiuo metu ūkio problemos išlieka lygiai tokios pačios. Gal verta taikyti ir tokias pat priemones jų sprendimui?
