Šių metų Švedijos centrinio banko prizas A. Nobeliui atminti skirtas Elinor Ostrom ir Oliver E. Williamson, parodžiusiems, kaip laisvoje pilietinėje visuomenėje, be valstybės įsikišimo, gali susiformuoti efektyvios institucijos bendram turtui valdyti.
Elinor Ostrom nagrinėja tragedy of the commons problemą – kaip valdyti bendrus (gamtos) išteklius. Kadangi kiekvienas asmuo yra linkęs išnaudoti juos savo naudai (prieš tai, kai kiti jais pasinaudoja), todėl bendruose žvejybos telkiniuose sugaunama per daug žuvų, o bendros ganyklos nuganomos. Ostrom teigia, kad dėl gamtos nenuspėjamumo kai kuriais atvejais natūralių išteklių išsidalinimas tarp jų vartotojų į atskiras privačias nuosavybes gali būti per daug rizikingas, ar (tokiais atvejais kaip žvejybos plotai) sunkiai įgyvendinamas. Ekonomistai dažnai vienareikšmiškai siūlydavo perduoti šiuos išteklius prižiūrėti ir valdyti valstybei.
Anot Ostrom, geriausius sprendimus, kaip valdyti šiuos išteklius, gali rasti jais besinaudojanti vietinė bendruomenė. Valdžios pareigūnai ne tik neturi tiek konkrečių žinių apie išteklius kiek jų vartotojai, bet ir nėra taip motyvuoti tais ištekliais rūpintis. Pavyzdžiui, ji analizuoja šveicarų kaimelį Alpėse, kur nuo 1517 metų galioja bendruomenės taisyklės, kaip dalintis vasaros ganyklų plotais, bei irigacines sistemas Nepale, kur ji randa, kad “primityvios”, pačių ūkininkų prižiūrimos sistemos, veikia efektyviau nei modernios, pastatytos profesionalių inžinierių, bet valdomos valstybinės agentūros.
Ostrom teigimu, centrinės valdžios rolė turi būti ribota ir ji turi spręsti tik tas problemas, kurioms ji yra ne per didelė (kaip pavyzdžius ji pateikia šalies gynybą, pinigų politiką, prekybos politiką su kitomis šalimis, ar vidinių šalies konfliktų sprendimą, kuomet kai kurios grupės siekia pasinaudoti kitų grupių valdomais ištekliais), o vietines socialines problemas geriausiai spręs tie, kas jomis labiausiai suinteresuoti. Ostrom teigia, kad šių problemų sprendimus individai randa savanoriškai, savo vidinės motyvacijos vedini ir abipusiai pasitikėdami kitais bendruomenės nariais. Galiausiai, šie sprendimai tampa socialinėmis normomis. Tokios pilietinės visuomenės kūrimas, suteikiant laisvę individams savanoriškai apspręsti tarpusavio santykius, nemažai siejasi ir su Friedrich Hayek mintimis.
Šiuolaikine tragedy of the commons dažnai vadinama klimato kaita. Aplinkos apsaugos politikoje Ostrom neigiamai žiūri į ’nice little neat optimal plan’ buvimą, kaip išspręsti klimato problemas, ir kritiškai vertina didelių tarptautinių sutarčių pasirašymą. Anot jos, bet kokiems sprendimams įgyvendinti privalu, kad jais suinteresuotos būtų pačios bendruomenės, kurias tiesiogiai veiks klimato kaita. Turėdamos didžiausią motyvaciją ir žinias apie vietinę ekologinę sistemą, vietinės bendruomenės geriausiai gali suprasti, ar problemos išties egzistuoja ir rasti joms geriausius sprendimus. Centrinės valdžios ar tarptautinių organizacijų atstovai gali būti naudingiausi padedant šiuos sprendimus įgyvendinti bei teikiant bendruomenėms tokią informaciją, kurios jos negali surinkti pačios. Taigi, nors klimato kaitos problemų sprendimas turi būti kelių lygių, bet yra netikslinga pradėti juos priiminėti „iš viršaus“. Ostrom taip pat teigia, kad dėl savo top-down pobūdžio lygiai taip pat neefektyvi yra besivystančioms šalims teikiama tarptautinių organizacijų pagalba.
Kitas šių metų laureatas, Oliver E. Williamson, nagrinėja, kaip iš rinkos santykių atsiranda tokios institucijos kaip privačios įmonės. Williamson seka Ronald Coase, kuris savo 1937 metų veikale Nature of the Firm apibrėžė, kad įmonės ribos yra nustatytos skirtumo tarp sandėrių kaštų (transaction costs), kuriuos įmonė patirtų rinkoje ir savo viduje. Iš vienos pusės, anonimiškai prekiaujant rinkoje patiriamos išlaidos, kai įmonė ieško geriausios kainos ar derasi dėl jos. Iš kitos pusės, įmonei augant atsiranda papildomos biurokratinės, organizacinės sąnaudos. Williamson praplečia Coase teoriją, atidžiau analizuodamas, kuriuos konkrečius santykius įmonė perkels i savo vidų, kuriose situacijose jai efektyviau būti didesnei bei kokias organizacines valdymo struktūras ji pasirinks sau ar santykiuose su kitomis įmonėmis (pvz. bendros įmonės, susijungimai, frančizes).
Anot Williamson, sandėriai tarp dviejų individų skiriasi ne tik dažnumu bei kaip tiksliai juos galima apibrėžti, bet taip pat tuo, kiek sandėryje naudojamo turto vertė priklauso nuo šių santykių tęstinumo. Individai Williamson analizėje gan oportunistiški, tad vienas iš jų tikisi pasinaudoti kitu, kuomet situacija pasikeičia. Tarkime, kuomet vienas iš jų investuoja ir išplečia savo verslą, kitas gali pagrasinti nutraukti santykius, jei nebus persiderama dėl kontraktų sąlygų. Pavyzdžiui, kai buvę Skype savininkai perleido įmonę eBay, jie pasiliko sau teises į Skype naudojamą technologiją. Kai eBay išplėtė Skype verslą, jos buvę savininkai pagrasino nebeleisiantys Skype naudotis jų patentuota technologija, jei nebus pagerintos patento nuomos sąlygos.
Williamson teigia, kad persiderėjimas rinkoje dėl tokio turto vertes gali būti sudėtingas ir sukuria papildomų nereikalingų išlaidų, tad rinkos mechanizmą šiuo atveju geriau pakeisti santykiais įmonės viduje ir tokį turtą valdyti įmonėje, o ne už jos ribų. Taip įmonės atsiranda natūraliai, iš atskirų individų supratimo, kad jiems iš karto efektyviau dirbti kartu nei rizikuoti vienas kito oportunizmu ateityje. Iš kitos pusės, pasak Williamson, įmonių dydžiams yra ribos. Didesnėse įmonėse dėl neefektyvaus koordinavimo prarandama dalis reikšmingos informacijos, tad įmonės dydis yra ribojamas gebėjimu efektyviai derinti atskirų individų veiklą.
Williamson darbai apie konkurencijos politiką siūlo pažvelgti ir į tai, kaip dėl susijungimų keičiasi įmonių organizacijos ir kokią reikšmę tai turi visuomenei. Ilgus metus konkurencijos priežiūros institucijos į įmones žiūrėjo (ir dažnai vis dar žiūri) kaip į ‘black boxes’, kurios tiesiog siekia didinti rinkos galią ir po susijungimų iš karto kelia kainas vartotojams. Williamson atkreipė dėmesį į tai, kas šiais laikais dar vadinama sinergijomis, kai susijungimai leidžia efektyviau organizuoti įmones ir sumažinti jų išlaidas. Vertikalios įmonių integracijos atvejais sandėrių kaštų sumažinimas dažnai būna gana reikšmingas, nes nebepatiriamos nuolatinės kontraktų persiderėjimų išlaidos, tačiau efektyvesne struktūra gali tapti ir horizontaliai besijungiantys konkurentai. Šie Williamson argumentai lėmė palankesnius konkurencijos priežiūros institucijų sprendimus dėl įmonių susijungimų, nes atidžiau pradėta nagrinėti bendrą jų naudą visuomenei, o ne tik galimus kainų pokyčius.
Tiek Ostrom, tiek Williamson stebi žmones, jų motyvacijas, kaip jie (kad ir ne visuomet racionaliai) bendradarbiauja, laisva valia nustato tarpusavio santykius ir randa sau priimtiniausius sprendimus. Už Ostrom ir Williamson atradimus, kaip savanoriškai iš žmonių santykių laisvoje rinkoje atsiranda vienokios ar kitokios socialinės organizacijos, nes jomis efektyviausia valdyti tam tikrą turtą, ir skirtas šių metų Švedijos centrinio banko prizas A. Nobeliui atminti.
Įrašo autorius Alminas Žaldokas yra LLRI asocijuotas ekspertas.
