Antradienis
Šiandien intelektinis šou tęsiasi, taigi, trumpai apie tai.
Pirmoji tema – sveikatos apsauga JAV. Seniai žinomas mitas, kad JAV sveikatos sistema bloga dėl to, kad ten laukinis kapitalizmas, todėl mums reikia kažko kito. Senai žinoma, kad tai netiesa, bet keletą naujų įdomių detalių arba senesnių taikliai suformuluotų pastebėjimų išgirdau. Pavyzdžiui, taiklus pastebėjimas, kad medicina iki šiol „neatrado“ telefono, kompiuterio ir nenaudoja jų bendravimui su pacientais. Inovacijos medicinoje ateina iš šalies. JAV „Wall Mart“ pradeda diegti masines klinikas kaip supermarketų paslaugų dalį, kur viskas greičiau, paprasčiau, pigiau, su aiškia kaina. (Amerikos bėda irgi, pasirodo, kad niekas, o pirmiausia – gydytojai ir pacientai – nejaučia kainos). Palyginimas JAV su Kanada (kur daug kas uždrausta privačiai, o „garantuojama“ „nemokamai“ iš valstybės) aiškūs. Priešingai nei manoma, JAV yra daug geriau. Beje, kai pateikiami JAV skaičiai (mirtingumas, kūdikių mirtingumas) ir jie blogesni nei kitur, reikia neužmiršti, kad statistiką labai „blogina“ juodieji ir indėnai, o gerina azijiečiai. Ir dėl ko gi?..
Tai, kad JAV medicina kainuoja daugiau nei kitur ir suvalgo didesnę BVP dalį nei kitur, na aišku, kad sakoma vaikams gąsdinti, bet taip pat aišku, kad nieko blogo tame nėra. Kodėl viskas turi kainuoti tiek pat? Juk kompiuteriams irgi išleidžiam daugiau nei prieš 20 metų, bet dėl to nesiskundžiam. Beje, pasirodo JAV skirtumas atsiranda daugiausiai dėl technologijų, o ne dėl pirminio lygmens, o pirminiame lygmenyje daugiausiai kainuoja tiems, kam gydymas „nemokamas“, o tokių, priešingai nei mano daugelis, ir ten apstu, ir net ne mažiau nei Europoje. Ir paklauskime savęs, kaip geriau dozuoti medicinos paslaugas: kainos pagalba, ar eilių pagalba? Kaip taikliai pastebėjo vienas kalbėtojų, visur būna „sekretoriatai“, „klientų aptarnavimo salės“ ar kas nors panašaus, o pas gydytojus – „laukiamieji“. Kalba visgi dažnai labai taikliai atspindi realybę.
Amerikoje, bėdų irgi netrūksta. Socializmas medicinoje ir ten L Žodžiu, kaip visada – reikia privatizuoti, dereguliuoti. Ne ta dabar proga, kad apie tai savo mintis pradėčiau dėstyti. Pranešėjų medžiaga, kam įdomu, su tuo pasidalinsiu. Beje, programą renginio galima rasti http://www.montpelerin.org/
Kita šios dienos tema – ar technologijos didina laisvę ar ne. Sakyčiau, gana banali tema – aišku, kad ir taip, ir ne, tad ką čia ir berašyti…
Neiškenčiau aš diskusijos apie technologijas ir laisvę ir išėjau pasivaikščioti. Nusiteikiau rimtam prasiėjimui. Taip ir padariau – daugiau kaip penkias valandas tiesiogine prasme ant kojų. Štai, pasirodo, ir vienas Tokijo minusų – čia nėra suoliukų!!! Gal ir yra parkuose, bet vienas, kur buvau numatęs prasieiti, buvo uždarytas. Dar įdomiau tai, kad kai pasigedau suoliuko ir užsimaniau valgyti, tai kaip tyčia visos paprastesnės užeigėlės irgi stovimos pasitaikė. Keistos manieros visgi stovint valgyti… Ko dar Tokijuje beveik nėra – tai šiukšlių dėžių (šiukšlių besimėtančių, beje, irgi).
Dar įdomiau, kad Tokijuje gatvėse nėra ir … vaikų! Galima sutikti paauglių. Mačiau per visas dienas kelis kūdikius (vienas iš jų – konferencijos dalyvio), ir tik vieną vaiką tarp 2 ir, tarkim, 14 metų amžiaus. Kur ir kodėl jie juos slepia? O gal neturi?
Nepastebėjau, kad paaugliai rūkytų, nors cigarečių pardavimo automatai stovi ant kiekvieno kampo. O juk jie irgi kalti būna dėl nepilnamečių rūkymo, ar ne? (Kreipiuosi į gausią lietuvišką NVO koaliciją už alkoholio ir tabako kontrolę).
Sugebėjau pasiklysti. Tik nusuki kur į šoną, žiūrėk jau kitam lygyje atsiduri, ir nuvinguriuoji kažkur, kad pasaulio kryptys net nebeaiškios. Dauguma užrašų taip pat. Dangoraižių irgi tiek, kad pagal juos nepasiorientuosi.
Įdomus dalykas – didmeninis turgus. Buvau vakare, tad aišku, neveikė, bet principas maždaug aiškus. Didžiulė teritorija su didesniais ir truputį labiau industriniais nei Kalvarijų turgaus pastatais, privažiavimai sunkvežimiams. Kaip suprantu, tie sunkvežimiai (jų nemažai netgi stovėjo už vartų ar šiapus jų – su snaudžiančiais vairuotojais) – ir yra ar tai prekyvietės, ar tai iš karto į vietą prekes pasiruošę pristatyti. Štai taip – bene labiausiai industrializuotoje ir kompiuterizuotoje visuomenėje veikia tas pats klasikinis dar nuo antikos laikų (jei ne seniau) prekybos būdas.
Dar vienas pastebėjimas: apsaugos policininkai prie metro, valdiškų ir kitokių įstaigų. Nežinau ar turi šaunamuosius ginklus, bet šiaip daugiausiai ginkluoti medinėmis lazdomis (ilgio maždaug iki žmogaus peties). Vėlgi kiek iš aikido atsimenu – labai man įdomus ir praktiškas įnagis atrodo. Tačiau vis tiek keista policininkus su tokiomis lazdomis matyti.
Jau gerokai sutemus atsikasiau iki Tokijo bokšto (Eifelio prototipas, tik gražiau apšviestas), o šalia jo parke – budistų šventykla. Čia tai jausmas: tokia ramybė ir susitaikymo atmosfera. Bet įdomiausia aplink šventyklą eilėmis sustatytos „besimeldžiančios“ akmeninės figūrėlės, su raudonomis megztomis kepurėmis, vėjo malūnėliais rankose ir dar daugelis su gėlėmis. Ir jų šimtai, gal tūkstančiai. Čia gal padaryta, kad žmonėms patiems melstis nereiktų?
Rytoj išeiginė konferencijoje – važiuosim visi kažkur, kur samurajų dvasia sklando.
