Skambiąją frazę apie davimą į snukį Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasakė Lietuvos laisvosios rinkos instituto organizuotame renginyje „Nauji mokesčiai – sprendimas ar nauja problema?“ Aš moderavau renginį, dalyvavau nuo pirmos iki paskutinės minutės, ir, tikiuosi, nebuvau užmigusi. Todėl leiskite man pateikti pilną, iš konteksto neištrauktą vaizdelį, truputį aplinkybių, kažkiek žmogiškų vertybių ir LLRI bei valdžios bendradarbiavimo niuansų. Nustebinsiu įpratusius sakyti, kad Instituto veikla ir užduotis – vien kritikuoti valdžią. Mūsų veikla tokia niekada nebuvo, nėra ir nebus. Jei reikia pasiūlymų ir kritikos, visada išsakysime, jei kritika nepelnyta – bent jau aš asmeniškai jaučiu pareigą pasakyti, kad politikas nepelnytai gavo niuksų.
Padorumą kiekvienas suprantame skirtingai, bet man padorumas – tai žodžio laikymasis visų pirma. Išgyvenome trilerį, kol prisikvietėme mokesčių kėlimo proponentus. Į krūmus movė Premjero patarėjas Mykolas Majauskas, sakęs, kad iš nekilnojamojo turto mokesčio galima surinkti 0,5 mlrd. litų. Dėl užimtumo vos prisikvietėme politikus. Vienas politikas (pavardę nutylėsiu) sakė atvyksiąs, bet neatvyko. Finansų ministrė pranešė, kad keičiasi planai dėl Gedulingojo Seimo posėdžio ir kad nespėja numatytu laiku. Parašiau tik trumpą žinutę, kad perdėliosim programą, atvažiuokite po posėdžio. Atsakymo negavau, bet.. Buvau visai rami, kad ji bus. Praėjus pusei renginio, nerimą išreiškė sesijos dalyviai. „Ar bus Šimonytė?“ Jei tai būtų kitas žmogus, tikrai prašyčiau padėjėjų skambinti ieškoti, bet dėl p. Šimonytės buvau rami. Nes ji laikosi žodžio, nepaniekina renginio, net jei galėtų pasiteisinti nespėjanti dėl gedulingosios ceremonijos. O kaip daug žmonių, net ne politikų, tai padarytų! Bet ne Finansų ministrė, sakyčiau viena vienintelė drąsi blondinė iš valdžios ešelonų, nepabūgusi kritiškos auditorijos. Toks pareigingas žmogus nusipelno pagarbos.
Antra, mielieji, Ministrės žodžiai – riebūs – bet juk ištraukti iš konteksto! Ministrės visada klausau įdėmiai, nes ji kalba argumentais. Patikėkite, itin kritiška ausimi ją stebiu, ir per savo ir jos ilgametę patirtį girdėjau gal tik kokius du-tris nelogiškus pasakymus iš jos lūpų. Taigi, LLRI renginyje visa ministrės kalba buvo apie politikų susidvejinimą. Čia aš įvardiju – šizofreniją. Ji nevartojo šio žodžio. Kai nenorima mažinti išlaidų, nenorima kelti (nežinau ar buvo siūlyta mažinti) mokesčių, o rėkiama dėl biudžeto deficito. Žemiau mėginu parodyti ministrės patyrimą:
Visose srityse (ne valdymo) taupyti reiškia:
Nacionaliniame biudžete:
– Naikinti keleivių vežimo lengvatas (pensininkai už talonėlį mokės daugiau);
– Mažinti mokytojų atlyginimus, švietimo įstaigų finansavimą;
– Nemokėti išmokų žemdirbiams;
– Neskirti kofinansavimo (neįsisavinti ES pinigų);
– Šalpa rūpyba – sako, slauga geras verslas, kirpti;
– Neskirti pinigų visuomenės sveikatai (o koks skandalas kilo, kai Kaunas nepatikrino ežerų pasirengimo maudynėms;
– Išjungti elektrą mažo judėjimo gatvėse;
– Mažiau valyti miestus;
– Neremontuoti kelių (Jau viskas išleista, beje, o kaip jums, duobės? Kiek draudikai prisiteisia iš valstybės už sulaužytas mašinų pakabas?);
– Štai, Večerskis per TV kalba, kad jiems trūksta finansavimo kokius penkis kartus…
– Ir taip toliau.
PSDF:
– Mažinti kompensuojamųjų vaistų kompensuojamą dalį ir didinti paciento priemoką;
– Mažinti sveikatos priežiūros paslaugų įkainį (mažės medikų algos);
Sodroje:
– Patys žinote: motinystė, pensijos, našlės, ligoniai.
Kaip skamba? Skamba – ATIMTI iš žmogaus. Todėl ir buvo nukirptos tik nepopuliariosios karo išlaidos ir valdininkų atlyginimai. Visus kitus karpymus kas nors apgynė.
LLRI dar siūlo privatizuoti nereikalingą turtą, išbalinti šešėlį ir laukti pinigų iš ekonomikos atsigavimo. Bet gi privatizuoti – ne laikas, pigu. Atsigavimas negreitas, o biudžetas ant nosies, o šešėlis yra, nes žmonės blogi (Kubilius).
Ką daryti? Kelti mokesčius!
Taigi, apibendrinu, valstybės biudžeto išlaidos sumažintos 1%, tai – valdymo ir karo išlaidų karpymas. Sodros išmokos pakarpytos, tai – tiesa. To nepakanka, norint grįžti į 2004 metų biudžeto pajamų lygį, bet toliau judėti neleidžia ne finansų ministrė, o Co. Vyriausybės Co, partijų Co, Seimo Co. Jie tikrai verti Finansų ministrės smūgio į snukį. O jei kalbėtume apie paprastus žmones, kurie irgi labai nori valdymo išlaidų karpymo – Finansų ministrė irgi suskaičiavo, pasiūlymo neignoravo. Jei valdymo išlaidos būtų „užnulintos“, vidutinę algą gaunančio žmogaus pajamų mokestis sumažėtų … 7 centais. Pataisykite, jei suklydau.
Tai štai, mielieji, lengva pasmerkti ir išsityčioti, juolab, kad gera proga pasitaikė. Kas neklausė viso Ministrės pasisakymo, užkibo ant iš konteksto ištrauktos frazės. Kas pažįsta ministrę, žino, kad jos pasakymas „į snukį” yra tik jos nevyniojamas į vatą kalbėjimas, idiotiško politinio korektiškumo nebuvimas, jokiu būdu – ne tikros intencijos, ir net ne nuotaika ar nusistatymas. Būtų labai miela, jei išsiskiriant pasaulėžiūroms, su kiekvienu politiku būtų galima taip nekonfliktiškai ir konstruktyviai bendrauti kaip su dabartine Finansų ministre. Į snukį iš jos lūpų gali gauti nebent argumentus. Jei kalbi argumentų kalba, ją gali įtikinti, deja, savo argumentais ji dažnai negali įtikinti tų, kurie nusipelnė „į snukį“ ir yra vienoje politinėje valtyje. Kai neveikia argumentai, kas lieka? Ironiškas „į snukį“.
Yra temų, kuriomis su Finansų ministre nesutariame. Pavyzdžiui, pajamų natūra apmokestinimas. O ir nekilnojamojo turto mokestis. Arba automobilių PVM atskaita. Ir dar daug kitų. Tačiau šie profesionalūs nesutarimai nepaneigia Finansų ministrės asmeninių žmogiškųjų dorybių, kurias ji demonstruoja dažnai paviršiuje nematomu būdu ir dėl to pelno pagarbos. O tas „į snukį“ – ką aš galiu pasakyti – gal kai kam per riebus, kaip kam gal per silpnas, kaip mano kolega sako, skonio reikalas. Bet kad toks kalbėjimas rodo Ministrės nepaklusimą politinio korektiškumo formatui – tai faktas. Vien už tai – nuoširdi asmeninė pagarba.
