Gyvename ekonomikos sunkumų laikotarpiu. Jį jaučia visi, tačiau skirtingai: vieni mažiau, kiti daugiau. Naujoji valdžia nesustodama ragina „solidarizuotis“, prisiimti ne tik iš ekonomikos kylančią, tačiau ir politiniais sprendimais pasunkinamą naštą – padidėjusius mokesčius. Tačiau kai kurie valdančiųjų pasisakymai tiesiog glumina, kelia pyktį ir verčia susimąstyti, ar nėra taip, jog iš ekonominės nevilties „už ausų“ mus nevykusiai bando traukti tie, kurie šią neviltį jaučia, apie ją žino ir su ja susiduria mažiausiai. Po kai kurių pasisakymų patikėjau, jog taip ir yra. Štai vienas iš jų:
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorius Valdas Rupšys 2009 m. vasario 4 d. LRT laidoje „Teisė žinoti“:
„Iš tikrųjų darbdavių norėčiau paprašyti šiandien, kad neatleidinėtų emociškai žmonių iš darbo. Tai yra vis dėl to bandytų va tuo mechanizmu, ką aš ir kalbėjau, bandyti ne emociškai pasakyti „uždarau kompaniją ir visi išeinat į gatvę“. <…> Reikia pasistengti, galima iškarto šiandien uždaryti ir pasakyti kad viskas baigta. Bet galima lygiai taip pat bandyti ieškoti kompromisinių variantų, apie kuriuos kalbėjau.“
Paprašyti darbdavių, jog jie nebankrutuotų gal ir galima, tik man atrodo, jog jie šią galimybę prieš priimant sprendimą apsvarsto ne kartą ir ne du. Dabartinės ekonominės situacijos prilyginimas „emocišku žmonių atleidinėjimu iš darbo“ keliamų mokesčių ir bloginamų verslo sąlygų kontekste yra akiplėšiškas nesigaudymo situacijoje pavyzdys. Savo ruožtu valdžios norėtųsi paprašyti atsitokėti.
