Vakar vyko kasmetinis LLRI renginys, kurio metu sakiau trumpą įžangos kalbą remėjams, kolegoms ir bendraminčiams. Akylesni pastebės akivaizdžią Ayn Rand Atlas Shrugged įtaką. (Skaityti geriausia prieš tai pažiūrėjus Atlas Shrugged filmo “treilerį” ).
“Jei pamatytum Atlasą, milžiną, titaną, kuris laiko pasaulį ant savo pečių. Jei pamatytum jį stovintį, kruvina krūtine, linkstančiais keliais, nuo įtampos virpančiomis rankomis, paskutinėmis jėgomis keliantį viso pasaulio svorį. Ir kuo labiau jis stengiasi, tuo labiau pasaulis slegia jo pečius. Ką tu jam pasakytum?
Jei pamatytum dirbantį ir kuriantį žmogų, kuris savo protu ir rankomis sukūrė visas materialines gėrybės. Viską, dėl ko mes gyvename taip gerai, kad mūsų protėviai net nesapnavo? Taip gerai, kad senųjų laikų karaliai mums pavydėtų?
Jei pamatytum žmogų, kuris dieną naktį ir savaitgalį triūsia, skaičiuoja, rizikuoja ir stengiasi patiekti žmonėms maistą, automobilius, knygas? Ką tu jam pasakytum? Kad maistas nepakankamai skanus? Kad automobilis per daug teršia? Kad knyga per brangi? Kad dirbantis ir kuriantis žmogus per daug uždirba? Kad jo triūso vaisiai priklauso kažkam kitam?
Ką tu jam pasakytum? You didn‘t build that? Tu to nesukūrei?
Kodėl dirbantiems ir kuriantiems žmonėms laikyti tą pasaulį ant savo pečių, jei jis atsidėkoja kritika, panieka, pretenzijomis ir dar didesniais reikalavimais? Kodėl nepasiūlius amžiniems kritikams, absoliučios lygybės ideologams, „iš visų pagal galimybes,kiekvienam pagal poreikius” žinovams, žmogiškosios prigimties keitėjams, bent sekundei palaikyti dalį pasaulio naštos? Pasiūlyti kritikams gaminti maistą skanų, automobilius važiuojančius be kuro.
Todėl, kad jūs ne tokie, kurie nusimeta atsakomybės naštą. Kad ir kaip ji slėgtų, kad ir kaip jus už gerus darbus peiktų amžinieji kritikai.
Kritikai žino daug, bet netiesų. Kažkur, kažkada jų protas buvo užkrėstas virusu, iškreipusiu jusles ir suvokimą. Vertybes buvo pavadintos kitais vardais ir devalvuotos. Darbas pakrikštytas vergove. Atsakomybė – kvailyste. Rūpinimasis savimi – egoizmu. Pagarba asmens laisvei – žalingu individualizmu. Ir atvirkščiai. Nieko neveikimas staiga tapo „savęs ieškojimu”, privačios nuosavybės gadinimas – išraiškos forma, ėmimas ir nedavimas – gyvenimo būdu, gyvenimas kitų sąskaita – teise.
Kritikai pamiršo, kad už kiekvieno išradimo, inovacijos ar gerovės stovi žmogus, degančiomis akimis. Už kiekvieno pieštuko ar iPad‘o yra ištisos komandos žmonių su ugnelėmis akyse. Ugnių tiek daug, ir yra taip šviesu, kad mes gyvename nesibaigiančioje poliarinėje dienoje. Kai kurie net įtiki, kad tamsos apskritai nebėra. Ar kad šviečia ne žmonių akys, o kažkoks bendras centralizuotas žibintas. Jie pamiršo jus, dirbančius ir kuriančius.
Bet jūs ne tokie, kurie nusimestumėte naštą, tik dėl to, kad jūsų niekas negiria, nedėkoja, nestato paminklų ir nekuria eilių. Jūs ne tokie, kurie leistų jūsų kibirkštims užgesti beviltiškose kritikų, suvaržymų pelkėse. Jūs tai pastatėte, jūs tai sukūrėte, jūs laikote pasaulį.
Už tai mes dėkojame jums. Visiems, dirbantiems ir kuriantiems. Mūsų draugams, bendraminčiams ir kolegoms. Ačiū, kad buvote su mumis jau 22 metus.”
